Kai moterys nežinojo, ar laukiasi – ir ką su tuo darė
Šiandien nueiti į vaistinę, nusipirkti testą už kelis eurus ir per tris minutes sužinoti, ar laukiesi, atrodo taip paprasta, kad net nesusimąstome, koks ilgas kelias buvo nueitas iki šio momento. Tačiau dar prieš šešiasdešimt metų moterys neturėjo tokios prabangos. Nėštumas buvo nustatomas pagal simptomus, „žinovas” gydytojų sprendimą arba – ir čia prasideda tikrai įdomūs dalykai – pagal metodus, kurie šiandien skamba kaip grynos pasakos.
Nėštumo testų istorija – tai ne tik medicinos istorija. Tai moterų autonomijos istorija, mokslo pažangos istorija ir, tiesą sakant, kartais tiesiog labai keista istorija apie žmones, kurie bandė suprasti žmogaus kūną su tomis priemonėmis, kurias turėjo.
Senovės Egiptas ir šlapimo magija
Pradėkime nuo to, kas labiausiai stebina: seniausias žinomas nėštumo testas buvo aprašytas Egipte maždaug 1350 metais prieš Kristų. Egiptiečiai tikėjo, kad nėščios moters šlapimas turi ypatingų savybių – jis skatina augalų augimą. Konkrečiai, moteris turėjo šlapinti ant miežių ir kviečių sėklų. Jei kviečiai sudygdavo – laukiamasi mergaitės, jei miežiai – berniuko. Jei niekas nedygdavo – nėštumo nėra.
Skamba kaip prietaras? Iš dalies taip. Tačiau 1963 metais mokslininkai iš tikrųjų ištyrė šį metodą ir nustatė, kad jis veikia… apie 70 procentų atvejų. Nėščių moterų šlapime yra padidėjęs estrogeno kiekis, kuris tikrai gali skatinti augalų augimą. Berniuko ar mergaitės nustatymas, žinoma, buvo gryna sėkmė, tačiau pats nėštumo faktas – ne visai. Egiptiečiai kažką žinojo, net nesuprasdami, ką tiksliai žino.
Kitos senovės civilizacijos turėjo savo metodus. Graikų gydytojas Hipokratas siūlė moteriai išgerti medaus vandens prieš miegą – jei po to atsirasdavo pilvo mėšlungis, ji laukiasi. Viduramžių Europoje buvo populiaru šlapimą maišyti su vynu ir stebėti reakciją. Kai kurie „specialistai” tvirtino, kad gali nustatyti nėštumą tiesiog pažvelgę į šlapimą – jo spalvą, drumstumą, net kvapą. Šie žmonės vadinosi „šlapimo pranašais” (angl. piss prophets) ir buvo laikomi rimtais specialistais.
XIX amžius: medicina pradeda rimtai žiūrėti į klausimą
Ilgą laiką nėštumas buvo nustatomas remiantis tuo, ką pati moteris jautė ir matė – menstruacijų nebuvimu, pykinimo priepuoliais, pilvo augimu. Gydytojai tikrindavo širdies plakimą, palpuodavo pilvą, klausydavosi vaisiaus judesių. Visa tai buvo gana subjektyvu ir patikima tik vėlesniuose nėštumo etapuose.
XIX amžiuje medicina pradėjo sistemingiau domėtis šiuo klausimu. 1830-aisiais buvo aprašyti keli fiziniai požymiai, kurie iki šiol naudojami klinikiniame vertinime – Hegaro požymis (gimdos kaklelio minkštėjimas), Čadwiko požymis (makšties gleivinės pamėlynavimas). Tai buvo pažanga, tačiau vis tiek reikalavo fizinio tyrimo ir patyrimo.
Tikrasis proveržis atėjo su endokrinologijos – hormonų mokslo – atsiradimu. XX amžiaus pradžioje mokslininkai pradėjo suprasti, kad organizmas gamina cheminius signalus – hormonus – kurie reguliuoja įvairius procesus. Ir čia prasideda tikroji nėštumo testų revoliucija.
Varlės, pelės ir triušiai – gyvūnai kaip testai
1927 metai. Vokiečių mokslininkai Selmaras Aschheimas ir Bernhardas Zondecas atrado, kad nėščių moterų šlapime yra specifinis hormonas – chorioninis gonadotropinas (hCG). Tai buvo epochinis atradimas. Dabar reikėjo tik rasti būdą šį hormoną aptikti.
Sprendimas buvo… gyvūnai. Konkretūs metodai:
- Aschheim-Zondek testas (1927): Moters šlapimas suleidžiamas nesubrendusioms pelėms. Jei po kelių dienų pelių kiaušidėse atsiranda specifiniai pokyčiai – moteris laukiasi. Tikslumas – apie 98 procentai. Problema – reikėjo kelių dienų ir pelių skrodimo.
- Friedmano testas (1931): Tas pats principas, tik su triušiais. Šis testas davė pradžią posakiui „triušis mirė”, kuris ilgą laiką buvo eufemizmas nėštumui. Ironiška tai, kad triušis mirdavo nepriklausomai nuo rezultato – jis visada buvo skrodžiamas.
- Bufo testas (1948): Čia į žaidimą įsijungė varlės. Pietų Afrikos nagų varlė (Xenopus laevis) pasirodė esanti idealus „testas” – suleidus jai nėščios moters šlapimą, ji per 12 valandų dėdavo kiaušinius. Ir gyvūnas lieka gyvas! Šis metodas buvo naudojamas iki septintojo dešimtmečio.
Įdomus šalutinis faktas: dėl masinio varlių naudojimo laboratorijose, jos buvo vežamos po visą pasaulį. Kartu jos netyčia išplatino grybinę ligą chytridiomikozę, kuri iki šiol naikina varles visame pasaulyje. Nėštumo testai, kaip paaiškėjo, turėjo netikėtų ekologinių pasekmių.
Imunologinė revoliucija – testai be gyvūnų
Šeštajame dešimtmetyje mokslas žengė dar vieną didelį žingsnį. 1956 metais Rosalyn Yalow ir Solomon Berson sukūrė radioimunologinio tyrimo metodą (RIA), kuris leido matuoti hormonų koncentraciją kraujyje ir šlapime be gyvūnų. Yalow už šį atradimą 1977 metais gavo Nobelio premiją.
Tačiau pirmasis praktinis imunologinis nėštumo testas pasirodė 1960 metais – Leif Wide ir Carl Gemzell sukūrė metodą, pagrįstą antikūnų reakcija su hCG hormonu. Tai buvo revoliucija: testas davė rezultatą per dvi valandas, nereikalavo gyvūnų, buvo pigesnis ir tikslesnis.
1969 metais pasirodė pirmasis komercinis nėštumo testas laboratorijoms – „Pregnosticon”. Gydytojai galėjo jį užsakyti ir gauti rezultatą tą pačią dieną. Tai buvo didelis žingsnis, tačiau moteris vis tiek turėjo eiti pas gydytoją, duoti šlapimo mėginį ir laukti.
Autonomija dar nebuvo pasiekta.
1977-ieji: testas namuose tampa realybe
Šis metai yra tikras lūžio taškas. Būtent tada JAV rinkoje pasirodė pirmasis namų nėštumo testas – „e.p.t.” (Early Pregnancy Test). Jį sukūrė Margaret Crane, dirbusi „Organon” farmacijos kompanijoje. Ji pastebėjo, kad laboratorijoje naudojami testai galėtų būti supaprastinti tiek, kad moterys galėtų juos naudoti pačios.
Pirmasis testas nebuvo toks paprastas, kaip šiandieniniai. Jame buvo:
- Mėgintuvėlis su reagentais
- Veidrodėlis (kad geriau matytų rezultatą)
- Lašintuvas
- Detalios instrukcijos
Procesas užtrukdavo apie dvi valandas ir reikalavo gana tikslaus atlikimo. Testas kainavo apie 10 dolerių – nemažai pinigų 1977 metais. Ir vis dėlto – tai buvo revoliucija. Moteris pirmą kartą galėjo sužinoti, ar laukiasi, be gydytojo, be laboratorijos, be kitų žmonių žinios.
Reakcija visuomenėje buvo… mišri. Kai kurie gydytojai piktinosi – jie teigė, kad moterys nesupras rezultatų, kad tai sukels paniką, kad medicinos reikalai turi likti medicinoje. Feministinės organizacijos, priešingai, sveikino šį išradimą kaip moterų emancipacijos žingsnį. Ginčas buvo tikras ir aštrus.
Nuo dviejų valandų iki dviejų minučių – technologijų šuolis
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose technologijos tobulėjo sparčiai. Pagrindinė inovacija buvo monokloniniai antikūnai – 1975 metais Georges Köhler ir César Milstein sukurta technologija, leidžianti gaminti labai specifinius antikūnus pramoniniais kiekiais. Už šį atradimą jie gavo Nobelio premiją 1984 metais.
Monokloniniai antikūnai leido sukurti daug jautresnius ir greitesnius testus. Devintojo dešimtmečio viduryje pasirodė testai su viena ar dviem linijomis – sistema, kurią naudojame iki šiol. Principas paprastas: šlapimas praeina per nitroceliuliozinę membraną, kurioje yra antikūnai. Jei yra hCG – atsiranda spalvota linija.
Šiandieniniai testai aptinka hCG koncentraciją jau nuo 20-25 mIU/ml – tai reiškia, kad nėštumą galima nustatyti dar prieš menstruacijų vėlavimą. Kai kurie „ankstyvieji” testai teigia aptinkantys nuo 10 mIU/ml. Palyginimui: pirmieji imunologiniai testai reikalavo bent 500-1000 mIU/ml koncentracijos.
Devintajame dešimtmetyje pasirodė ir skaitmeniniai testai – su ekranu, rodančiu „Pregnant” arba „Not Pregnant”. Tai buvo skirta sumažinti interpretacijos klaidų skaičių (kai kurios moterys nematydavo silpnos linijos arba ją klaidingai interpretuodavo).
Šiuolaikiniai testai ir tai, ko dar nežinome
XXI amžiuje nėštumo testų technologijos pasiekė tokį lygį, kad sunku įsivaizduoti, kas dar galėtų keistis. Tačiau kinta. Štai keletas šiuolaikinių tendencijų:
Išmanieji testai: Kelios kompanijos sukūrė testus, kurie jungiasi prie išmaniojo telefono programėlės. Programėlė nufotografuoja testo rezultatą ir jį interpretuoja – taip sumažinamos žmogiškos klaidos. Kai kurios programėlės taip pat seka ciklą, ovuliaciją ir kitus reprodukcinės sveikatos parametrus.
Kraujo testai namuose: Laboratoriniai hCG kraujo testai yra tiksliausi – jie gali aptikti nėštumą anksčiau nei šlapimo testai ir parodyti tikslią hormono koncentraciją. Kai kuriose šalyse jau galima užsisakyti namų kraujo tyrimo rinkinius.
Kombinuoti testai: Kai kurie modernūs testai vienu metu tikrina ir nėštumą, ir ovuliaciją, ir kitus hormonų lygius.
Tačiau yra ir apribojimų, apie kuriuos verta žinoti:
- Net geriausias testas gali duoti klaidingai neigiamą rezultatą per anksti (per maža hCG koncentracija)
- Klaidingai teigiami rezultatai galimi esant tam tikroms medicininėms būklėms (kai kurie navikai gamina hCG)
- Vaistai, turintys hCG (vartojami vaisingumo gydymui), gali sukelti klaidingai teigiamą rezultatą
- Labai praskiestas šlapimas (jei išgėrėte daug vandens) gali sumažinti testo jautrumą
Praktinis patarimas: Jei testuojatės anksti (prieš menstruacijų vėlavimą), naudokite rytinį šlapimą – jis yra koncentruočiausias. Jei rezultatas neigiamas, bet menstruacijos nevėluoja – palaukite dar kelias dienas ir pakartokite.
Nuo varlių iki pikselių – ir ką tai reiškia mums
Ši istorija yra apie daug daugiau nei tik medicinos technologijas. Ji yra apie tai, kaip žmonija pamažu mokėsi suprasti savo kūną – nuo Egipto žemdirbių, kurie pastebėjo, kad nėščios moterų šlapimas kažkaip kitaip veikia augalus, iki molekulinių biologų, kurie suprojektavo antikūnus, reaguojančius į specifinius hormono epitopus.
Ji taip pat yra apie moterų autonomiją. Dar prieš penkiasdešimt metų moteris negalėjo privačiai sužinoti, ar laukiasi. Ji turėjo eiti pas gydytoją, paaiškinti situaciją, gauti leidimą žinoti tai, kas vyksta jos pačios kūne. Šiandien ši informacija prieinama per kelias minutes, bet kokioje vaistinėje, be recepto, be paaiškinimų.
Ir dar vienas dalykas, kuris man atrodo įdomus: kiek daug šioje istorijoje atsitiktinumų. Egiptiečiai netyčia atrado veikiantį metodą. Varlės pasirodė esančios tobulas biologinis indikatorius – niekas to neplanuojo. Margaret Crane sukūrė namų testą, nes tiesiog pamatė galimybę – kompanija iš pradžių net nenorėjo jos idėjos.
Mokslas dažnai taip ir veikia – ne kaip tiesus kelias nuo klausimo prie atsakymo, bet kaip vingiuotas takas, kuriame varlės, pelės, triušiai ir hormonai susitinka su žmogaus smalsumu ir sukuria kažką, kas keičia pasaulį. Arba bent jau keičia tai, kaip moterys sužino apie vieną svarbiausių savo gyvenimo momentų.
