Kai vyrai švenčia – pasaulis atrodo kitaip
Jei kada nors teko stebėti japonų vyrus, kurie kartu sėdi po žydinčiais vyšnių medžiais ir tyliai geria sakę, arba matyti škotų kiltinius šokančius aplink laužą kažkur kalnuose – tikriausiai pajutote, kad tai kažkas daugiau nei paprastas pasilinksminimas. Vyriškos šventės visame pasaulyje turi vieną bendrą bruožą: jos niekada nėra tik apie alkoholį ar triukšmą, nors iš šalies gali taip atrodyti. Tai ritualai, kurie formuoja tapatybę, stiprina ryšius ir kartais net nustato, kas tu esi bendruomenėje.
Lietuvoje šis reiškinys turi savo spalvą – nuo tradicinių Joninių laužų iki modernių „vyriškų vakarų”, kurie dažnai baigiasi kažkur prie ežero su meškere rankoje. Bet pasaulis yra daug platesnis, ir vyriškų švenčių tradicijos kai kuriose kultūrose gali nustebinti, sudominti ar net šiek tiek sugluminti.
Japonija: hanami kaip meditacija su buteliu
Japonijoje pavasarį vykstantis hanami – sakurų žydėjimo stebėjimas – oficialiai yra šeimos ir draugų tradicija. Bet jei pažiūrėsite atidžiau, pamatysite, kad daugelyje parkų susiburia atskiros vyrų grupės, dažniausiai kolegos iš darbo, ir švenčia savaip. Tai vadinama nomikai – gėrimo vakarėliu, kuris vyksta lauke, po žydinčiais medžiais.
Įdomiausia tai, kad japonų vyrai darbo aplinkoje paprastai yra labai formalūs ir santūrūs. Bet nomikai – tai ta vieta, kur hierarchija tarsi sušvelnėja. Jaunesnis darbuotojas gali pasakyti viršininkui tai, ko biure niekada nedrįstų. Japonai tai vadina honne – tikraisiais jausmais, kuriuos slepia kasdienėje aplinkoje. Šventė tampa ventiliu, per kurį išleidžiamas socialinis spaudimas.
Praktinis patarimas tiems, kurie kada nors atsidurs Japonijoje hanami metu: jei esate pakviesti į tokį renginį, nepradėkite gerti pirmiau nei vyresnysis asmuo pakelia taurę. Ir niekada nepilkite sau pačiam – visada palaukite, kol kas nors kitas tai padarys. Šios taisyklės nėra parašytos jokiame vadovėlyje, bet jų nesilaikymas gali sukurti labai nepatogią situaciją.
Škotija ir Airija: kai tradicija tampa maištu
Škotų Highland Games – tai reginys, kurį sunku pamiršti. Vyrai vilkintys kiltais meta sunkius akmenis, neša milžiniškus stulpus ir varžosi, kas garsiau gali sušukti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kažkoks senovinis cirkas. Bet iš tikrųjų tai yra kultūrinis pasipriešinimas.
Po 1746 metų Kulodeno mūšio britų valdžia uždraudė škotams nešioti kiltus ir groti dūdomis. Draudimas galiojo beveik 40 metų. Kai jis buvo panaikintas, škotai ne tik sugrįžo prie tradicijų – jie jas pavertė demonstracija. Highland Games tapo būdu pasakyti: „Mes vis dar čia, mes vis dar esame mes.” Ir ta nuostata išliko iki šiol.
Airiškas Wren Day, švenčiamas gruodžio 26 dieną, yra kiek keistesnė tradicija. Vyrai ir berniukai persirengę keistais kostiumais vaikšto iš namų į namus, groja muzika ir prašo pinigų. Istoriškai tai buvo susijęs su karaliuku – mažu paukšteliu, kuris pagal legendą išdavė airių karius romėnams. Bet šiandien tai tiesiog proga vyrams išeiti į gatves, pajuokauti ir pajusti bendruomeniškumą žiemos viduryje, kai kitu atveju visi sėdėtų namuose.
Afrika: iniciacijos ritualai, kurių nepamiršite
Jei manote, kad vyriškos šventės gali būti intensyvios, pabandykite pasidomėti Pietų Afrikos Xhosa genties iniciacijos ceremonijomis. Jaunuoliai, pereinantys į suaugusiųjų pasaulį, praeina per kelių savaičių procesą, kuris apima izoliaciją nuo bendruomenės, fizines išbandymus ir mokymus apie tai, ką reiškia būti vyru šioje kultūroje.
Tai nėra šventė tradicine prasme – tai transformacija. Ir ji baigiasi tikra švente, kai jaunuoliai grįžta į bendruomenę jau kaip pilnateisiai vyrai. Šeimos švenčia, bendruomenė švenčia, ir tas momentas yra aiškiai apibrėžtas: iki šiol buvai vaikas, dabar esi vyras.
Vakarų kultūroje tokio aiškaus perėjimo dažnai trūksta, ir daugelis sociologų mano, kad tai sukuria problemų. Vyrai nežino, kada jie „tapo” vyrais, nėra aiškaus momento ar ritualo. Xhosa tradicija, kad ir kaip ji atrodytų iš šalies, sprendžia labai realų psichologinį poreikį.
Kita įdomi tradicija – Etiopijos Hamar genties „bulių šuolis”. Jaunas vyras turi perbėgti per eilę bulių nugaras, kad būtų pripažintas suaugusiu. Tai skamba pavojingai (ir yra pavojinga), bet bendruomenei tai yra drąsos ir ryžto demonstravimas. Svarbiausia – tai vyksta viešai, prieš visą bendruomenę, ir sėkmė ar nesėkmė yra matoma visiems.
Ispanija ir Lotynų Amerika: kai šventė tampa teatro spektakliu
Ispanų San Fermín festivalyje Pamplonoje vyrai bėga prieš jaučius. Tai žinoma visame pasaulyje, bet mažiau žinoma, kad ši tradicija prasidėjo kaip religinė ceremonija, skirta šventojo Fermino garbei. Laikui bėgant ji virto tuo, kuo yra dabar – adrenalino kupinu ritualu, kuriame vyrai iš viso pasaulio susirenka pademonstruoti drąsą (arba, kaip sako kritikai, neprotingumą).
Įdomu tai, kad dauguma dalyvių nėra ispanai. Festivalyje dalyvauja amerikiečiai, australai, britai – žmonės, kurie atvažiuoja specialiai dėl šios patirties. Tai rodo, kad vyriškų ritualų poreikis yra universalus – net jei pats ritualas yra skolintas iš kitos kultūros.
Meksikos Día de los Muertos turi stiprų vyrišką komponentą, kuris dažnai lieka šešėlyje. Vyrai tradiciškai yra atsakingi už kapų priežiūrą ir aukų paruošimą. Jie susirenka naktimis prie kapų, geria, pasakoja istorijas apie mirusiuosius ir švenčia jų atminimą. Tai nėra liūdna ceremonija – tai tikra šventė, kurioje mirtis nėra baiminimosi, o gyvenimo dalies objektas.
Skandinavija: kai šaltis tampa bičiuliu
Norvegai, suomiai ir švedai turi tradicijų, kurios daugeliui atrodytų kaip savęs kankinimas, bet jiems yra gryniausia pramoga. Sauna Suomijoje nėra tiesiog pirtis – tai socialinė institucija. Suomiai turi daugiau saunų nei automobilių, ir tradiciškai svarbiausios derybos, sprendimai ir draugystės buvo užmezgamos būtent ten.
Vyriška sauna Suomijoje turi savo etiketą: negalima kalbėti apie darbą (bent jau iš pradžių), negalima meluoti (manoma, kad karštis „ištraukia” tiesą), ir reikia būti pasiruošus tylai. Suomiai yra žinomi kaip tylūs žmonės, ir sauna – tai vieta, kur tyla yra ne nepatogumas, o pagarbos ženklas.
Norvegų Julenisse tradicija turi įdomų vyrišką aspektą – vyrai bendruomenėse tradiciškai buvo atsakingi už tai, kad žiemos šventės metu niekas neliktu be maisto ar šilumos. Tai buvo ne tik gražus gestas, bet ir socialinė pareiga. Šiandien ši tradicija transformavosi į labdaros akcijas ir bendruomeninius renginius, bet esmė išliko: vyrai kaip bendruomenės saugotojai.
Jei kada nors lankysitės Suomijoje ir būsite pakviesti į sauną – priimkite kvietimą. Tai didžiausia pagarbos ir pasitikėjimo išraiška, kurią suomis gali parodyti. Atsisakyti – tai beveik įžeidimas.
Rusija ir Rytų Europa: tradicijos, kurios išgyveno viską
Rusų Maslenitsa – savaitė prieš Didįjį gavėnią – turi stiprų vyrišką elementą. Tradiciškai vyrai varžydavosi kumščių kovose, vadinamose kulachniy boy. Tai nebuvo smurtas dėl smurto – tai buvo ritualizuotas jėgos ir drąsos demonstravimas, kuris baigdavosi bendra švente ir susitaikinimu.
Šiandien kumščių kovos išnyko (bent jau oficialiai), bet Maslenitsa išliko kaip viena ryškiausių žiemos švenčių. Vyrai degina Maslenitsos iškamšą – simbolizuojančią žiemą – ir tai vis dar yra kolektyvinis veiksmas, kuriame bendruomenė kartu atsisveikina su šaltuoju metų laiku.
Lenkijoje Śmigus-dyngus, arba „Drėgnas pirmadienis” po Velykų, yra tradicija, kurioje vyrai šlaksto moteris vandeniu. Tai skamba paprastai, bet tradiciškai tai buvo sudėtingas ritualas su aiškiomis taisyklėmis – kas ką gali šlakstyti, kokiu vandeniu, ir kaip moterys turėtų reaguoti. Šiandien tai dažniau tiesiog vandens mūšis, bet tradicija išliko.
Kai tradicija susitinka su šiuolaikinybe – ir ką mes galime iš to pasimokyti
Žiūrint į visas šias tradicijas iš šalies, galima pastebėti kelis bendrus vardiklius. Pirma, vyriškos šventės beveik visada turi bendruomeniškumo elementą – tai niekada nėra tik apie individualų malonumą. Antra, jos dažnai turi ritualinį aspektą – tam tikrą tvarką, taisykles, simboliką. Trečia, jos dažnai susijusios su perėjimu – iš vienos būsenos į kitą, iš vieno sezono į kitą, iš vieno gyvenimo etapo į kitą.
Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje daugelis šių elementų išbluko. Vyriški vakarai dažnai tampa tiesiog gėrimo seansais be gilesnio konteksto. Tai nėra katastrofa, bet tai reiškia, kad kažkas prarandama – tas socialinis klijai, kuris jungia vyrus į bendruomenes.
Ką galima padaryti praktiškai? Nebūtina kopijuoti Xhosa iniciacijos ritualų ar bėgti prieš jaučius Pamplonoje. Bet galima pasiskolinti principus. Susitikimai su draugais gali turėti tam tikrą struktūrą ar tradiciją – galbūt kasmet tą pačią dieną, toje pačioje vietoje. Galbūt su tam tikru ritualu – bendra vakariene, kurią visi gamina kartu, arba žygiu į tą pačią kalvą. Svarbiausia yra pasikartojimas ir reikšmė – kad tai nebūtų tik atsitiktinis susitikimas, bet kažkas, ko laukiama ir kas turi prasmę.
Japonai sako: ichi-go ichi-e – „vienas kartas, vienas susitikimas.” Kiekviena šventė yra unikali ir nepasikartos tiksliai taip pat. Galbūt tai geriausia mintis, kurią galima pasiskolinti iš visų šių tradicijų – vertinti momentą, būti visiškai čia, su šiais žmonėmis, šią akimirką. Nesvarbu, ar tai vyksta po japonų sakuromis, škotų kalnuose, ar prie lietuviško ežero su meškere rankoje.
