Kai skambutis ateina iš užsienio ir sužinai, kad artimasis mirė Anglijoje, pirmos kelios minutės būna kaip vata galvoje. Nesvarbu, ar tai tėvas, brolis, ar draugas, su kuriuo kartu važiavai dirbti prieš metus – smūgis vienodai stiprus. Ir tada, dar net neatsigavus nuo naujienos, tenka galvoti apie visiškai praktinius dalykus: kaip parvežti žmogų namo.
Rašau šitą tekstą ne kaip specialistas, o kaip žmogus, kuris žino, kad daugumai vyrų tokiose situacijose tenka veikti vienam. Moterys šeimoje dažnai lieka su vaikais ar tiesiog nepajėgia susitvarkyti su biurokratija sukrėtimo metu, tad organizavimas krenta ant vyriškų pečių. Ir čia neužtenka tik noro padėti – reikia žinoti bent pagrindinius dalykus.
Pirmiausia – kur kreiptis
Anglijoje mirties atveju pirmiausia įsijungia vietinė policija arba ligoninė, priklausomai nuo aplinkybių. Jei mirtis buvo staigi ar neaiški, bus atliekamas tyrimas – tai vadinama coroner’s inquest. Kol tyrimas nebaigtas, kūno išvežti iš šalies negalima, net jei labai skubi. Tai vienas dažniausių dalykų, kuris žmones nustebina ir suerzina – laukimas gali užtrukti savaites.
Lygiagrečiai reikia susisiekti su Lietuvos ambasada ar konsulatu Londone. Jie padės su dokumentais, bet nesitikėkite, kad jie viską padarys už jus – jų vaidmuo daugiau konsultacinis. Realų darbą – kūno paruošimą, transportavimą, dokumentaciją – atlieka ritualinių paslaugų įmonės, kurios specializuojasi būtent repatriacijoje.
Dokumentai, kurių prireiks
Be mirties liudijimo, reikalingas dar vadinamas „Freedom from Infection” pažymėjimas – tai patvirtinimas, kad kūnas neserga jokia užkrečiama liga ir jį galima gabenti per sieną. Taip pat prireiks specialaus leidimo transportuoti kūną (dažnai vadinama „removal notice”), o kai kuriais atvejais ir papildomo ambasados patvirtinimo.
Jei žmogus nebuvo Britanijos pilietis, dokumentų sąrašas gali šiek tiek skirtis. Būtinai patikslinkite pas ritualinių paslaugų atstovus, koks tiksliai paketas reikalingas jūsų atveju – kiekviena situacija šiek tiek unikali.
Kūno paruošimas kelionei
Prieš palaikų pervežimą kūnas balzamuojamas – tai privaloma, nes ilgoje kelionėje be to neišsiverstum. Po to jis dedamas į specialų cinkuotą karstą, atitinkantį tarptautinius reikalavimus lakstyti oro transportu. Tokie karstai kainuoja gerokai brangiau nei įprasti, ir tai dažnai būna pati didžiausia išlaidų dalis.
Verta iš anksto paklausti, ar įmonė dirba su konkrečiu oro linijų vežėju, nes ne visos aviakompanijos priima palaikus transportavimui tokiomis pat sąlygomis. Kai kurios turi ilgesnes eiles, kitos – greitesnį aptarnavimą, bet brangesnį.
Kiek tai kainuoja realiai
Čia sunku pasakyti tikslų skaičių, nes viskas priklauso nuo daugelio dalykų – ar reikalingas tyrimas, kokiu atstumu vežama, koks karstas pasirenkamas. Bet realistiškai kalbant, visas procesas – nuo mirties konstatavimo iki laidotuvių Lietuvoje – gali kainuoti nuo kelių tūkstančių iki dešimties ir daugiau tūkstančių eurų.
Geras patarimas – ieškoti įmonių, kurios specializuojasi būtent tarptautinėje repatriacijoje, o ne bendrose ritualinėse paslaugose. Jos dažnai turi jau nusistovėjusius ryšius su Lietuvos giminaičiais dirbančiomis firmomis abipus sienos, todėl procesas eina sklandžiau ir be papildomų nesusipratimų.
Emocinė pusė, apie kurią retai kalbama
Visi šie žingsniai – dokumentai, skambučiai, laukimas – atitraukia nuo tikrojo gedėjimo. Daugelis vyrų sako, kad organizuodami repatriaciją jautėsi tarsi robotai, kurie tiesiog vykdo užduotis vieną po kitos, o tikras skausmas atėjo tik vėliau, kai viskas baigėsi ir liko tuščia vieta prie stalo.
Nebijokite prašyti pagalbos – ne tik iš giminaičių, bet ir iš bendruomenių Anglijoje, kurios dažnai turi patirties tokiose situacijose. Lietuvių bendruomenė Londone, Mančesteryje ar kituose miestuose ne kartą padėjo žmonėms, kurie liko vieni su šia našta.
Kai visa kelionė namo baigiasi
Kai karstas galiausiai nusileidžia Vilniaus ar Kauno oro uoste, atrodo, kad tai turėtų būti palengvėjimas. Iš tikrųjų dažnai būna atvirkščiai – tik tada supranti, kiek visko teko iškęsti, kol žmogus grįžo namo. Bet svarbiausia, kad jis grįžo. Kad artimieji galės atsisveikinti taip, kaip priklauso – savoje žemėje, savo bažnyčioje ar kapinėse, ne svetimame krante.
Jei šiandien skaitote šį straipsnį, nes patys susidūrėte su tokia situacija – užjaučiu. Nesistenkite viską padaryti tobulai ar greitai. Klauskite, tikslinkite, nebijokite skambinti kelis kartus tai pačiai įstaigai. Šitas procesas nėra apie greitį, jis apie tai, kad paskutinė kelionė namo būtų atlikta su pagarba. Ir tai svarbiau už bet kokį terminą ar biurokratinį reikalavimą.
