Kai „nemokami” filmai kainuoja daugiau, nei manai
Internetas pilnas svetainių, kurios žada nemokamą prieigą prie naujausių filmų, serialų ir dokumentikų. Ir žmonės tuo naudojasi – masiškai, kasdien, be jokio sąžinės graužimo. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Ar tas „nemokamas” filmas, kurį žiūri savo sofoje su traškučiais rankoje, iš tikrųjų nieko nekainuoja? Teisine prasme – tikrai ne.
Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kas iš tikrųjų vyksta, kai spaudžiame „Play” ant kažkokios abejotinos svetainės. Ne tam, kad gąsdintume, o tam, kad suprastume, kur einame ir ką rizikuojame.
Autorių teisės – ne tik gražus žodis
Pradėkime nuo pagrindų. Autorių teisės – tai teisinė sistema, kuri saugo kūrėjų darbus nuo neteisėto naudojimo. Filmas nėra tik vaizdo failas internete. Tai yra intelektinės nuosavybės objektas, kuriam taikoma apsauga nuo pat sukūrimo momento.
Lietuvoje autorių teises reguliuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Jame aiškiai nurodyta, kad kūrinį galima atgaminti, platinti ar viešai rodyti tik gavus teisių turėtojo leidimą. Filmo atveju teisių turėtojai gali būti studija, prodiuseris, platintojas – ir dažniausiai tai yra didelės korporacijos, kurios labai gerai žino savo teises.
Svarbu suprasti skirtumą tarp dviejų dalykų:
- Neteisėtas platinimas – kai kažkas įkelia filmą į internetą be leidimo. Tai yra aiškus įstatymo pažeidimas.
- Neteisėtas atsisiuntimas arba srautinis žiūrėjimas – kai tu pats žiūri ar siuntini tą filmą. Čia jau niuansų daugiau.
Daugelis žmonių galvoja: „Aš nieko neplatinu, tik žiūriu – tai nėra nusikaltimas.” Bet tai nėra visiškai tiesa, ir apie tai – toliau.
Srautinis žiūrėjimas vs. atsisiuntimas: ar yra skirtumas?
Čia prasideda tikrai įdomus teisinis labirintas. Techniškai, kai žiūri filmą srautiniu būdu (streaming), tavo įrenginys vis tiek sukuria laikinas kopijas atmintyje. Tai vadinamas caching arba laikinosios kopijos kūrimas. Ar tai jau yra autorių teisių pažeidimas?
Europos Sąjungos teismas 2014 metais nagrinėjo bylą Public Relations Consultants Association prieš Newspaper Licensing Agency ir nusprendė, kad laikinos kopijos, sukuriamos žiūrint turinį internete, gali būti laikomos teisėtomis, jei turinys pats savaime yra teisėtas. Bet čia ir yra esmė – jei turinys neteisėtas, tai ir jo žiūrėjimas tampa problematiškas.
Atsisiuntimas yra aiškesnis atvejis. Kai parsisiunti filmą iš piratinės svetainės, tu sukuri neteisėtą kopiją. Tai daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, yra tiesioginis autorių teisių pažeidimas. Teoriškai už tai galima sulaukti civilinės atsakomybės – tai yra, teisių turėtojas gali reikalauti žalos atlyginimo.
Praktinis patarimas: jei nori žiūrėti filmą internete ir nenori turėti problemų – naudok tik oficialias platformas. Taip, tai akivaizdu, bet verta pasakyti tiesiai.
Kokios svetainės yra „teisėtos” ir kaip jas atpažinti?
Ne visi nemokami filmai internete yra neteisėti. Tai svarbu suprasti. Yra keletas kategorijų, kurios yra visiškai legalu:
1. Viešosios nuosavybės filmai (Public Domain)
Filmai, kurių autorių teisės jau pasibaigė, tampa viešąja nuosavybe. Paprastai tai taikoma kūriniams, sukurtiems prieš 70+ metų (tikslus terminas priklauso nuo šalies). Tokius filmus galima legaliai žiūrėti ir platinti. Puikūs šaltiniai: Internet Archive (archive.org), Public Domain Torrents, Open Culture.
2. Platformos su reklama finansuojamu turiniu (AVOD)
Tokios platformos kaip Tubi, Pluto TV, Peacock (nemokamas planas) ar YouTube Movies siūlo nemokamą turinį, finansuojamą reklamomis. Teisių turėtojai gauna pinigus iš reklamų, o tu žiūri legaliai. Win-win.
3. Kūrėjų savanoriškai išleisti filmai
Kai kurie režisieriai ar studijos sąmoningai išleidžia savo kūrinius nemokamai – pavyzdžiui, per Creative Commons licenciją. Tokius filmus galima rasti Vimeo ar YouTube kanaluose.
Kaip atpažinti piratinę svetainę? Štai keletas ženklų:
- Svetainė siūlo naujausius kino filmus nemokamai be jokių apribojimų
- Pilna agresyvių reklamų, iššokančių langų, nukreipimų
- Domeno vardas keistas, dažnai su skaičiais ar brūkšneliais
- Nėra jokios informacijos apie licencijas ar teisių turėtojus
- Svetainė dažnai keičia adresą, nes ją blokuoja
Ką sako Lietuvos įstatymai konkrečiai?
Grįžkime prie Lietuvos teisinės bazės, nes tai mums aktualiausia. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 75 straipsnis numato atsakomybę už autorių teisių pažeidimus. Civilinėje teisėje teisių turėtojas gali reikalauti:
- Žalos atlyginimo (įskaitant negautas pajamas)
- Kompensacijos (nuo 150 iki 15 000 eurų už kiekvieną pažeidimą)
- Neteisėtai gautų pajamų grąžinimo
Baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 192 straipsnį gali kilti, kai pažeidimas yra didelio masto arba sisteminis. Paprastas vartotojas, žiūrintis filmą namuose, retai sulaukia baudžiamosios bylos – bet tai nereiškia, kad rizikos nėra.
Lietuva taip pat įgyvendino ES direktyvą dėl autorių teisių skaitmeninėje bendrojoje rinkoje (2019/790). Ši direktyva sustiprino platformų atsakomybę už neteisėtą turinį, bet taip pat sukūrė naujų niuansų dėl vartotojų teisių.
Praktiškai kalbant – Lietuvoje masinio piratavimo bylos prieš pavienius vartotojus yra retos. Tačiau interneto paslaugų teikėjai gali blokuoti piratines svetaines, ir tai vyksta. Ryšium Communications, Telia ir kiti operatoriai yra gavę teismo sprendimų blokuoti konkrečius domenus.
VPN ir kiti „sprendimai” – ar jie padeda?
Daugelis žmonių galvoja, kad VPN naudojimas juos apsaugo nuo teisinių pasekmių. Tai – mitas, kurį verta išardyti.
VPN (virtualus privatus tinklas) slepia tavo IP adresą ir gali apeiti geografinius blokavimus. Bet jis nekeičia teisinio statuso to, ką darai. Jei žiūri neteisėtą turinį su VPN – vis tiek žiūri neteisėtą turinį. Skirtumas tik tas, kad tave sunkiau identifikuoti.
Be to, VPN turi savo rizikas:
- Nemokamos VPN paslaugos dažnai renka ir parduoda tavo duomenis
- Kai kurie VPN tiekėjai saugo žurnalus ir gali juos pateikti valdžios institucijoms
- VPN naudojimas pats savaime nėra neteisėtas, bet jis nesuteikia imuniteto
Torrentų atveju situacija dar sudėtingesnė. Kai siuntini failą per BitTorrent protokolą, tu ne tik siuntini – tu automatiškai ir platini kitiems vartotojams. Tai reiškia, kad esi ir „downloader”, ir „uploader” vienu metu. Teisine prasme tai yra rimtesnis pažeidimas nei paprastas srautinis žiūrėjimas.
Moralinė pusė: kodėl tai svarbu ne tik teisiškai
Gerai, teisė – tai viena pusė. Bet yra ir kita – etinė. Ir čia ne viskas taip juoda ir balta, kaip norėtų didžiosios studijos.
Viena vertus, filmo kūrimas – tai šimtų žmonių darbas. Operatoriai, garso režisieriai, kostiumų dailininkai, aktoriai antrame plane – jie visi gauna atlyginimą iš to, kad filmas uždirba pinigus. Kai žiūrime filmą neteisėtai, mes tiesiogiai neprisidedame prie šių žmonių pragyvenimo.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad kainodara ir prieigos problemos yra realios. Ne visi gali sau leisti prenumeruoti 5-6 skirtingas srautinio perdavimo platformas, kai kiekviena kainuoja 10-15 eurų per mėnesį. Turinio fragmentacija – kai vienas serialas yra Netflix, kitas Disney+, trečias HBO Max – verčia žmones arba mokėti didelius pinigus, arba ieškoti alternatyvų.
Studijų argumentas, kad kiekvienas neteisėtas peržiūrėjimas = prarasta pardavimo galimybė, taip pat nėra visiškai teisingas. Tyrimai rodo, kad dalis piratų yra ir aktyviausi mokantys vartotojai – jie tiesiog nori daugiau turinio, nei gali nusipirkti. Bet tai nekeičia teisinio statuso.
Kaip žiūrėti filmus pigiai ir legaliai – realūs sprendimai
Jei iki šiol žiūrėjai filmus piratinėse svetainėse ir dabar galvoji apie alternatyvas – štai keletas praktinių variantų, kurie tikrai veikia:
Bibliotekos skaitmeninės paslaugos – Lietuvos viešosios bibliotekos siūlo prieigą prie skaitmeninio turinio, įskaitant filmus. Tai nemokama, jei turi bibliotekos kortelę. Verta patikrinti savo miesto bibliotekos svetainę.
YouTube nemokamas turinys – „YouTube Movies” skyriuje yra šimtai filmų su reklamomis, kuriuos galima žiūrėti nemokamai ir legaliai. Dauguma yra vyresni, bet yra ir tikrų perliukų.
Platformų bandomieji laikotarpiai – daugelis platformų siūlo 7-30 dienų nemokamą bandomąjį laikotarpį. Jei esi disciplinuotas ir atsisakai prenumeratos laiku, gali žiūrėti nemokamai. Tik nepamiršk atšaukti.
Šeimos planai – Netflix, Disney+ ir kitos platformos siūlo šeimos planus, kuriuos galima dalintis su draugais ar šeima. Padalinus kainą, vieno žmogaus mėnesinė išlaida gali būti 3-5 eurai.
Studentų nuolaidos – daugelis platformų siūlo ženkliai sumažintas kainas studentams. Spotify + Hulu paketas JAV kainuoja vos kelis dolerius per mėnesį. Europoje panašios galimybės taip pat egzistuoja.
Tubi, Pluto TV, Rakuten Viki – šios platformos veikia AVOD modeliu ir siūlo nemokamą legalų turinį su reklamomis. Tubi turi įspūdingą katalogą, nors dauguma filmų yra B kategorijos ar vyresni.
Fiziniai laikmenos – tai skamba archaiškai, bet DVD ir Blu-ray iš bibliotekos ar secondhand parduotuvės yra visiškai legalu ir kartais pigiausia galimybė pamatyti specifinį filmą.
Kai „nemokami” filmai tampa tikra problema – ir ką su tuo daryti
Visa ši diskusija apie teisėtumą ir etiką turi vieną labai praktišką išvadą: piratinės svetainės nėra tik teisiškai rizikingos – jos dažnai yra ir tiesiogiai pavojingos tavo įrenginiui bei duomenims.
Tyrimai rodo, kad didelė dalis piratinių svetainių platina kenkėjišką programinę įrangą – nuo reklamų injekcijų iki rimtų virusų ir ransomware. 2021 metų ataskaita parodė, kad apie 73% piratinių svetainių turi bent vieną kenkėjišką elementą. Kai spaudžiame „Play” ant tokios svetainės, mes ne tik žiūrime filmą – mes dažnai suteikiame svetainei prieigą prie savo naršyklės, o kartais ir daugiau.
Taigi, jei ir toliau ketini naudotis piratinėmis svetainėmis (nors to nerekomenduojame), bent jau:
- Naudok atnaujintą antivirusinę programą
- Nenaudok tų pačių slaptažodžių skirtingose paskyrose
- Neįdiek jokių „reikalingų” papildinių ar programų, kurių prašo svetainė
- Nespaudinėk ant jokių reklamų ar iššokančių langų
- Niekada neįvesk mokėjimo duomenų tokiose svetainėse
Galiausiai, situacija internete keičiasi. Teisinis reguliavimas stiprėja, blokavimų daugėja, o legalios alternatyvos tampa vis prieinamesnės ir pigesnės. Tas „nemokamas” filmas, kuriam reikia VPN, antivirusinės, rizikos gauti virusą ir sąžinės graužimo – ar jis tikrai toks nemokamas? Matematika čia ne visada palanki piratavimui. O kai legali alternatyva kainuoja 3-5 eurus per mėnesį, klausimas tampa dar paprastesnis.
