Kai grožis tampa skausmu: trumpa istorija apie tai, kaip atsirado britų nulėpausiai
Britų nulėpausiai – arba, kaip juos vadina angliškai, Scottish Fold – yra viena iš tų veislių, kurias pamatęs internete tiesiog negali praeiti pro šalį. Tie sulenktų ausų katinukai su apvaliomis akimis atrodo tarsi animaciniai personažai, ištraukti iš kažkokio japoniško anime. Ir būtent dėl to jie tapo viena populiariausių veislių pasaulyje – juos augina įžymybės, jie dominuoja socialiniuose tinkluose, o už jų kačiukus veisėjai prašo šimtų ar net tūkstančių eurų.
Bet čia prasideda istorija, kuri nėra tokia miela, kaip tie nuotraukose matomi veidai.
Viskas prasidėjo 1961 metais Škotijoje, kai ūkininkas Williamas Rossas pastebėjo baltą katę vardu Susie su neįprastai sulenkusiomis ausimis. Tai buvo natūrali genetinė mutacija – ir Rossas nusprendė ją išsaugoti, pradėdamas selektyvią veislę. Iš pradžių viskas atrodė nekaltai: įdomus išvaizdos bruožas, nieko daugiau. Tačiau laikui bėgant mokslininkai ir veterinarai ėmė atkreipti dėmesį į tai, kas slypi už tų gražių sulenkusių ausų.
Šiandien ši veislė yra vienas karščiausių etinių debatų objektų veterinarijos ir gyvūnų gerovės pasaulyje. Ir jei jūs kada nors galvojote apie tokio katino įsigijimą – arba tiesiog esate smalsus žmogus – verta žinoti visą istoriją.
Genetika be pagražinimų: kodėl sulenktos ausys nėra tik „išvaizdos reikalas”
Štai čia prasideda tikroji problema, ir ji yra visiškai biologinė. Britų nulėpausio ausų forma atsiranda dėl geno, žymimo Fd (Folded). Šis genas yra dominantinis, ir jis veikia ne tik ausis – jis veikia visą kremzlinį audinį katės kūne.
Kremzlė yra visur: ausyse, sąnariuose, stubure, uodegoje. Ir kai šis genas „sulaužo” kremzlės vystymąsi ausyse, jis tą patį daro ir kitur. Rezultatas – liga, vadinama osteochodrodisplazija. Tai nėra kažkoks retas komplikacijų atvejis. Tai yra sisteminis skeleto sutrikimas, kuris tam tikru laipsniu pasireiškia praktiškai kiekviename nulėpausyje.
Kaip tai atrodo praktiškai? Katė pradeda jausti skausmą sąnariuose – dažniausiai kojose ir uodegoje. Uodega tampa standžia, nelanksti. Katė vengia judėti, keičia laikyseną, gali pradėti šlubuoti. Skausmas yra lėtinis ir progresuojantis – jis nemažėja su amžiumi, o tik didėja.
Bėda ta, kad katės yra evoliuciškai „užprogramuotos” slėpti skausmą. Laukinėje gamtoje silpnas gyvūnas tampa lengvu grobiu, todėl katės instinktyviai maskuoja savo negalavimus. Tai reiškia, kad šeimininkas gali metų metus gyventi su katinu, kuris kenčia, ir apie tai net nežinoti.
Veterinarijos mokslininkai Edinburgo universitete dar 1995 metais paskelbė tyrimus, rodančius, kad visi homozigotiniai nulėpausiai (ty tie, kurie gavo Fd geną iš abiejų tėvų) serga sunkia osteochodrodisplazija. Heterozigotiniai (genas tik iš vieno tėvo) – taip pat serga, tik paprastai lengvesne forma. Nėra tokio dalyko kaip „sveikas nulėpausis” – yra tik skirtingi ligos sunkumo laipsniai.
Ką sako mokslininkai ir veterinarai – ir kodėl jų niekas neklauso
Mokslinė bendruomenė šiuo klausimu yra neįprastai vieninga. Tai retai pasitaiko – paprastai mokslininkai ginčijasi dėl visko. Bet čia konsensusas yra aiškus.
Pasaulinė smulkiųjų gyvūnų veterinarijos asociacija (WSAVA) oficialiai pasisakė prieš britų nulėpausių veisimą. Britų veterinarų asociacija (BVA) ragina žmones nepirkti šios veislės katinų. Škotijoje – toje pačioje šalyje, kur veislė buvo sukurta – ji buvo uždrausta registruoti jau 1974 metais. Vokietija, Olandija ir kelios kitos Europos šalys taip pat yra priėmusios arba svarsto priimti teisinius apribojimus.
Tačiau realybė tokia, kad šie draudimai ir rekomendacijos turi labai ribotą poveikį. Internetas neturi sienų. Veisėjai iš šalių, kur nėra apribojimų, be jokių problemų parduoda kačiukus į bet kurią pasaulio vietą. Socialiniai tinklai pilni nuotraukų, kurios šią veislę reklamuoja kaip kažką gražaus ir pageidautino.
Yra ir dar vienas niuansas, apie kurį retai kalbama: net ir tie veterinarai, kurie žino apie problemą, ne visada apie tai kalba atvirai su klientais. Kodėl? Nes katino savininkas jau yra prisirišęs prie savo augintinio. Pasakyti jam „jūsų katinas kenčia dėl genetinės ligos” – tai sukelia gynybinę reakciją, o ne konstruktyvų pokalbį. Tai yra žmogiška psichologija, bet ji nepadeda katėms.
Praktinis patarimas tiems, kurie jau turi nulėpausį: reguliariai lankykite veterinarą, ne tik tada, kai katinas akivaizdžiai serga. Prašykite specifiškai įvertinti sąnarių būklę ir uodegos lankstumą. Stebėkite, ar katinas vengia šokinėti, ar keičia laikyseną, ar mažiau žaidžia nei anksčiau – tai gali būti skausmo požymiai.
Veisėjų argumentai: tarp verslo logikos ir tikro rūpesčio
Būtų nesąžininga pateikti tik vieną pusę, todėl pažiūrėkime, ką sako tie, kurie šias kates veisia ir parduoda.
Dalis veisėjų argumentuoja, kad atsakingas veisimas gali sumažinti problemas. Jų logika: jei nulėpausis veisiamas su tiesiaausiu partneriu (British Shorthair arba vadinamuoju „Scottish Straight”), heterozigotiniai palikuonys turės lengvesnę ligos formą. Teoriškai tai skamba pagrįstai. Praktiškai – tai vis tiek reiškia, kad kiekvienas gimęs kačiukas turės tam tikrą ligos formą. „Lengvesnė” osteochodrodisplazija vis tiek yra osteochodrodisplazija.
Kiti veisėjai teigia, kad jų katės „atrodo laimingos ir aktyvios”. Ir čia vėl susiduriame su ta pačia problema – katės slepia skausmą. Katė gali atrodyti normali ir vis tiek kentėti. Išvaizda nėra diagnostinis įrankis.
Yra ir ekonominis aspektas, apie kurį retai kalbama atvirai. Britų nulėpausiai yra labai pelningas verslas. Vienas kačiukas Lietuvoje gali kainuoti nuo 500 iki 1500 eurų, o kai kuriuose rinkose – dar daugiau. Kai ant kortos yra tokie pinigai, labai lengva rasti argumentų, kodėl viskas iš tikrųjų nėra taip blogai.
Tačiau reikia pripažinti: yra veisėjų, kurie tikrai rūpinasi savo gyvūnais, atlieka genetinius tyrimus, reguliariai tikrina katinų sveikatą ir yra atviri su pirkėjais apie galimas problemas. Jie egzistuoja. Bet jie yra mažuma, ir jų egzistavimas nepanaikina fundamentalios genetinės problemos.
Socialiniai tinklai ir „cute aggression”: kaip internetas pakeitė veislių populiarumą
Negalima kalbėti apie britų nulėpausius ir nepaminėti to, kaip socialiniai tinklai pakeitė visą situaciją.
Yra psichologinis reiškinys, vadinamas „cute aggression” – tai tas jausmas, kai matai kažką taip neapsakomai mielą, kad norisi jį suspausti. Mokslininkai iš Jeilio universiteto nustatė, kad šis jausmas yra tikras neurologinis atsakas, ir jis yra susijęs su dopamino išsiskyrimu. Kitaip tariant, mielos katinų nuotraukos tiesiogine prasme veikia mūsų smegenis kaip narkotikas.
Britų nulėpausiai yra tarsi sukurti šiam efektui maksimizuoti. Jų apvalus veidas, didelės akys ir sulenktos ausys aktyvuoja tuos pačius neurologinius kelius, kurie reaguoja į kūdikių veidus. Tai nėra atsitiktinumas – tai evoliucinė psichologija, kurią veisėjai (sąmoningai ar ne) išnaudoja.
Kai Taylor Swift, Ed Sheeran ar kiti pasauliniai žvaigždės viešai demonstruoja savo nulėpausius, tai sukuria milžinišką paklausą. Milijonai žmonių pamato nuotrauką, pajunta tą „cute aggression” efektą ir nusprendžia, kad nori tokį patį. Niekas tuo metu negalvoja apie osteochodrodisplaziją.
Čia yra ir atsakomybės klausimas: ar įžymybės, viešai reklamuojančios šią veislę, turėtų žinoti apie etines problemas? Greičiausiai taip. Ar jos žino? Dažniausiai – ne. Ar tai jas atleidžia nuo atsakomybės? Tai jau filosofinis klausimas, į kurį kiekvienas atsako pats.
Socialiniai tinklai taip pat sukūrė dar vieną problemą: nulėpausių „influencerius”. Yra kačių Instagram ir TikTok paskyrų, turinčių milijonus sekėjų. Šios paskyros generuoja realius pinigus per reklamas ir partnerystes. Tai sukuria papildomą ekonominį paskatą veisti kuo daugiau „fotogeniškų” katinų, nepaisant jų sveikatos.
Teisinė situacija: chaosas be aiškių taisyklių
Teisinė šios srities situacija Europoje ir pasaulyje yra, švelniai tariant, netvarkinga.
Kaip jau minėta, Škotija uždraudė veislę registruoti 1974 metais. Tačiau tai buvo registracijos draudimas, ne veisimo draudimas. Vokietijoje Tierschutzgesetz (Gyvūnų apsaugos įstatymas) teoriškai draudžia veisti gyvūnus su paveldimomis ligomis, tačiau praktinis šio įstatymo taikymas britų nulėpausiams yra nevienodas. Nyderlanduose nuo 2024 metų įsigaliojo griežtesni reikalavimai, apimantys ir šią veislę.
Lietuvoje situacija yra neaiški. Gyvūnų gerovės įstatymas draudžia „tyčinį gyvūnų kankiniimą”, tačiau genetinių ligų klausimas yra pilkoji zona. Nėra specifinio reguliavimo, kuris draudžia veisti kates su paveldimomis skeleto ligomis. Tai reiškia, kad veisėjai gali dirbti visiškai legaliai, net jei jų veikla etiškai yra abejotina.
Tarptautiniu mastu situacija dar sudėtingesnė. TICA (The International Cat Association) vis dar registruoja Scottish Fold kates. CFA (Cat Fanciers’ Association) niekada jų neregistravo. Tai sukuria situaciją, kai ta pati veislė vienose organizacijose yra laikoma legalia ir pripažinta, kitose – ne.
Ką tai reiškia paprastam žmogui? Praktiškai – kad perkant nulėpausį kačiuką, jūs greičiausiai nedarote nieko neteisėto. Bet legalumas ir etiškumas nėra tas pats dalykas.
Alternatyvos ir sprendimai: ką daryti, jei vis tiek norite panašaus katino
Gerai, bet ką daryti tiems, kurie tiesiog myli tą apvalų veidą ir ramų charakterį? Laimei, yra alternatyvų, kurios neapima genetinės kančios.
British Shorthair (britų trumpaplaukis) – tai ta pati veislė, bet be sulenkusių ausų. Jie turi tą patį apvalų veidą, tą patį ramų ir meilų charakterį, tą pačią pliušinę išvaizdą. Ir svarbiausia – jie neturi osteochodrodisplazijos. Jei jums patinka britų nulėpausiai dėl jų išvaizdos ir charakterio, britų trumpaplaukis yra logiškas ir etiškas pasirinkimas.
Scottish Straight – tai tas pats kaip Scottish Fold, bet su tiesiosiomis ausimis. Jie turi tą patį genetinį pagrindą, tą patį charakterį, bet be Fd geno poveikio. Svarbu: net ir Scottish Straight gali turėti sveikatos problemų, jei jų tėvai abu buvo nulėpausiai, todėl reikia tikrinti veisėjo dokumentus.
Ragdoll – dar viena ramaus charakterio veislė su gražia išvaizda. Jie yra dideli, minkšti, labai draugiški. Neturi sulenkusių ausų, bet turi savo unikalų žavesį.
Ir, žinoma, visada yra galimybė paimti katę iš prieglaudos. Prieglaudose pilna nuostabių katinų, kuriems reikia namų. Jie gal neturės „veislės paso”, bet turės tokią pat meilę ir tokį pat charakterį. O jūs žinosite, kad nefinansuojate etiškai abejotino verslo.
Jei jau turite nulėpausį ir skaitote šį straipsnį su nerimo jausmu – nesijaudinkite. Jūsų katinas jus myli ir jūs jį mylite. Svarbiausia dabar yra aktyviai rūpintis jo sveikata: reguliarūs vizitai pas veterinarą, sąnarių stebėjimas, tinkama mityba (yra duomenų, kad omega-3 riebalų rūgštys gali šiek tiek palengvinti sąnarių uždegimą), ir jei reikia – skausmo valdymo terapija.
Kai meilė katėms reiškia sunkius klausimus sau
Šis straipsnis nėra skirtas pasmerkti žmones, kurie turi arba nori britų nulėpausių. Žmonės įsigyja šias kates iš meilės, ne iš piktavališkumo. Problema yra sisteminė – ji slypi tame, kaip mes, kaip visuomenė, priimame sprendimus apie gyvūnų veisimą, kaip socialiniai tinklai formuoja mūsų norus, ir kaip ekonominiai interesai dažnai nugali etines apsvarstymus.
Bet žinojimas yra atsakomybė. Kai žinome, kad tam tikra veislė yra genetiškai „užprogramuota” kentėti, ir vis tiek renkamės ją pirkti – tai yra sąmoningas sprendimas. Ir kiekvienas toks sprendimas siunčia rinkos signalą: „Mes norime daugiau tokių kačiukų.” O tai reiškia – daugiau veisimo, daugiau kančios.
Gyvūnų gerovės organizacijos visame pasaulyje vienodai teigia tą patį: mes esame atsakingi už gyvūnus, kuriuos sukūrėme. Britų nulėpausis neegzistuotų gamtoje – tai yra žmogaus kūrinys. Ir jei tas kūrinys kenčia, atsakomybė yra mūsų.
Gal vertingiausias dalykas, kurį galite padaryti po šio straipsnio – tiesiog pasikalbėti apie tai su kitais. Su draugais, kurie galvoja apie katino įsigijimą. Su žmonėmis, kurie dalijasi nulėpausių nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Ne su kaltinimais, bet su informacija. Nes dažniausiai problema nėra piktavališkumas – problema yra nežinojimas. O nežinojimą galima ištaisyti.
Katės mums suteikia labai daug – draugiją, ramybę, juoką, šilumą. Gal atėjo laikas jiems grąžinti bent tiek: sprendimus, kurie jiems nekenkia.
