Kai gėlė kalba daugiau nei žodžiai
Ar kada nors susimąstėte, kodėl raudoną rožę dovanojate mylimam žmogui, o ne, tarkime, geltoną? Arba kodėl laidotuvėse neįsivaizduojame be baltų lelijų? Tai nėra atsitiktinumas ir tikrai ne kažkokia madinga tendencija, kurią sugalvojo floristikos industrija. Tai – šimtmečiais susiformavusi simbolių kalba, kuri skirtingose kultūrose skamba visiškai skirtingai, kartais net priešingai.
Etnokultūriniai gėlių simbolikos tyrimai – tai mokslo sritis, kuri stovi ant kelių disciplinų ribos: čia susitinka etnografija, botanika, antropologija, folkloristika ir net psichologija. Mokslininkai, dirbantys šioje srityje, ne tik renka senas dainas ir pasakas, kuriose minimos gėlės, bet ir bando suprasti, kaip augalų simbolika formavo žmonių pasaulėžiūrą, socialinius ryšius, ritualus ir net politines sistemas. Ir, reikia pasakyti, rezultatai kartais stulbina.
Floriografija – pamiršta meno forma
Prieš pradedant kalbėti apie konkrečius etnokultūrinius tyrimus, verta sustoti prie vieno įdomaus reiškinio – floriografijos. Tai gėlių kalbos sistema, kuri ypač suklestėjo Viktorijos epochos Anglijoje XIX amžiuje, nors jos šaknys siekia kur kas toliau – Osmanų imperiją ir Persijos kultūrą.
Floriografija buvo savotiškas slaptas kodas: žmonės siųsdavo vieni kitiems puokštes, kurios turėjo konkrečias žinutes. Raudona tulpė reiškė meilės prisipažinimą, geltona – beviltiškumą, baltas hiacintas – grožį, o lauro lapai – šlovę. Skirtingi šaltiniai kartais prieštaraudavo vienas kitam, todėl nesusipratimų tikrai pasitaikydavo – įsivaizduokite, kad gavote puokštę ir nežinote, ar tai komplimentas, ar įžeidimas.
Šiandien floriografija dažnai laikoma tik romantišku viktorianizmo reliktu, tačiau etnokultūriniai tyrimai rodo, kad gėlių kalbos sistemos egzistavo praktiškai visose kultūrose – tik ne visada tokia kodifikuota forma. Lietuvoje, pavyzdžiui, tai buvo labiau integruota į dainas, pasakas ir papročius, o ne į atskirus žinynus.
Lietuviška gėlių simbolika – tarp gamtos ir mitologijos
Lietuvių etnokultūrinėje tradicijoje gėlės užima ypatingą vietą, ir tai nėra tik poetinė metafora. Lietuvių liaudies dainose gėlės – vienas dažniausių simbolių, ir kiekviena jų turi savo semantinį lauką, kartais labai konkretų, kartais daugiaprasmį.
Rūta – tai tikriausiai pats ikoniškas lietuvių kultūros augalas. Mergelės rūtų vainikas simbolizavo nekaltybę ir mergystę, o jo nuplėšimas ar sunaikinimas dainose dažnai reiškė prarastą nekaltybę arba vedybas. Etnografai yra surinkę šimtus dainų, kuriose rūta veikia kaip pagrindinė metafora. Įdomu tai, kad rūta kaip augalas turi stiprų kvapą ir yra šiek tiek nuodinga – tai galbūt irgi prisidėjo prie jos simbolinio svorio.
Gegužė ir gegužinės – kita svarbi tradicija. Jaunimas rinkdavosi miškuose ir pievose, pindavo vainikus iš lauko gėlių, ir kiekvienas augalas turėjo savo reikšmę. Žibučiai (violetinės) simbolizavo ištikimybę, ramunėlės – paprastumą ir tyrumą, o aguonos – miegą ir mirtį, bet kartu ir grožį. Tai labai charakteringa – ta pati gėlė gali nešti ir gyvenimo, ir mirties simboliką.
Tyrinėtojai, tokie kaip Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius, daug dėmesio skyrė tam, kaip lietuvių mitologijoje augalai siejosi su dievybėmis ir antgamtinėmis jėgomis. Lazdynas, ąžuolas, liepa – tai medžiai, bet gėlės taip pat turėjo savo vietas šioje kosmologijoje. Paparčio žiedas – galbūt garsiausias lietuvių mitologinis augalas – techniškai neegzistuoja (paparčiai nežydi), tačiau būtent ši nereali gėlė tapo vienu stipriausių simbolių: kas ją suranda Joninių naktį, gauna antgamtinių galių.
Kaip skirtingos kultūros mato tą pačią gėlę
Vienas įdomiausių dalykų, kurį atskleidžia lyginamieji etnokultūriniai tyrimai – tai kaip radikaliai skiriasi tos pačios gėlės interpretacijos skirtingose kultūrose. Tai puikiai iliustruoja, kad gėlių simbolika nėra universali, o yra kultūriškai konstruojama.
Paimkime chryzantemą. Europoje ji dažnai siejama su gedulu ir laidotuvėmis – Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje chryzantemos ant kapų yra standartinis vaizdas. Tačiau Japonijoje chryzantema yra imperatorių simbolis, ji puošia imperatoriaus sostą ir valstybinį herbą. Kinijoje ji simbolizuoja ilgaamžiškumą ir atsparumą, nes žydi rudenį, kai kiti augalai jau vysta. Tad jei japonui padovanosite chryzantemų puokštę, jis tikrai nesupras, kodėl jūs jam linkite mirties.
Lotosas – dar vienas puikus pavyzdys. Induizme ir budizme lotosas yra vienas svarbiausių sakralių simbolių: jis auga iš purvo, bet išnyra tyras ir gražus – tai dvasinio išsivadavimo metafora. Senovės Egipte lotosas simbolizavo saulę ir kūrybą, nes jo žiedai atsidaro dieną ir užsidaro naktį. Tačiau Europoje lotosas ilgą laiką buvo tiesiog egzotiška gėlė be gilesnio simbolinio krūvio – tik kolonializmo epochoje europiečiai pradėjo perimti rytietiškus lotoso simbolinius sluoksnius.
Geltona spalva gėlėse – dar vienas kultūrinis minų laukas. Vakarų Europoje geltonos gėlės tradiciškai siejamos su pavydu ir neištikimybe (ypač geltonos rožės). Tačiau Meksikoje geltonos cempasúchil gėlės (afrikinės aksamitinės) yra Mirusiųjų dienos simbolis – ne liūdesio, o šventės ir ryšio su protėviais ženklas. Azijoje geltona apskritai yra karališka, laiminga spalva.
Gėlės kaip politinis instrumentas
Galbūt mažiau žinoma, bet labai įdomi etnokultūrinių tyrimų sritis – tai kaip gėlių simbolika buvo naudojama politiniais tikslais. Ir čia kalbame ne tik apie tolimą istoriją.
Rožių karas XV amžiaus Anglijoje – tai galbūt garsiausias pavyzdys, kai gėlė tapo politiniu simboliu. Lankasteriai naudojo raudoną rožę, Jorkai – baltą. Tačiau istorikai pabrėžia, kad šis simbolizmas buvo labiau vėlesnių laikų romantizavimas nei tikroji viduramžių realybė – tuo metu rožė nebuvo tokia dominuojanti, kaip vėliau ją pateikė Šekspyras ir viktorianų istorikai.
Tulpių manija XVII amžiaus Nyderlanduose – tai jau visai kitas fenomenas. Tulpė tapo ne tik ekonominio burbulo simboliu (tulpių svogūnėliai buvo perkami ir parduodami už astronomines sumas), bet ir kultūrinės tapatybės ženklu. Olandai iki šiol yra neatskiriamai susiję su tulpėmis, nors šis augalas kilęs iš Centrinės Azijos ir Osmanų imperijos.
Sovietmečiu Lietuvoje gėlių simbolika irgi turėjo politinį matmenį. Raudona gvazdika tapo sovietinės sistemos simboliu, ir tai sukūrė keistą situaciją: tradiciškai gvazdikai lietuvių kultūroje neturėjo tokio stipraus simbolinio krūvio, tačiau politinė sistema jiems primetė naują reikšmę. Po nepriklausomybės atkūrimo šis simbolizmas pamažu blėso, bet vyresnė karta jį vis dar jaučia.
Šiuolaikiniai tyrimai taip pat fiksuoja, kaip gėlės naudojamos protestuose ir politiniuose judėjimuose. Gvazdikų revoliucija Portugalijoje 1974 metais – kai kareiviai į šautuvų vamzdžius dėjo gvazdikus – tapo vienu ikonišiausių XX amžiaus politinių vaizdų. Gėlė čia veikė kaip galingas kontrastas smurtui.
Metodai, kuriais mokslininkai tiria gėlių simboliką
Jei jus domina, kaip konkrečiai vyksta tokie tyrimai – tai gana įdomu. Etnokultūriniai gėlių simbolikos tyrimai naudoja įvairius metodus, ir kiekvienas atskleidžia skirtingus simbolikos sluoksnius.
Tekstų analizė – tai klasikinis metodas. Mokslininkai analizuoja liaudies dainas, pasakas, patarles, ritualų aprašymus, senovinius herbalus ir kitus tekstus, ieškodami gėlių paminėjimų ir jų konteksto. Lietuvoje šiuo atžvilgiu neįkainojamas šaltinis yra Lietuvių tautosakos rankraštynas Vilniuje, kuriame saugomi tūkstančiai užrašytų dainų ir pasakojimų.
Lauko tyrimai ir interviu – etnografai važiuoja į kaimus ir kalbina vyresnio amžiaus žmones, kurie dar prisimena senąsias tradicijas. Šis metodas tampa vis svarbesnis, nes nešėjai miršta, o žinios dingsta. Lietuva šiuo atžvilgiu turi gana gerą tradiciją – etnografai aktyviai dirbo jau XIX amžiuje, tačiau sovietmečiu dalis šio darbo buvo ideologiškai iškreipta.
Lyginamoji analizė – tai metodas, kai lyginama kelių kultūrų simbolika, siekiant nustatyti universalius elementus ir kultūrinius specifiškumus. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad balta spalva gėlėse daugelyje kultūrų siejama arba su tyrumu, arba su mirtimi – tai gana universalu. Tačiau konkrečios gėlės reikšmės labai skiriasi.
Vizualinė analizė – tai naujesnė kryptis, kai analizuojami meno kūriniai, tekstilė, keramika ir kiti vizualiniai artefaktai, kuriuose vaizduojamos gėlės. Lietuvių liaudies menas – juostos, drobulės, margučiai – pilnas augalinių motyvų, ir jų simbolinė analizė atskleidžia daug apie senąją pasaulėžiūrą.
Gėlių simbolika šiandien – ar ji dar gyva?
Čia galima būtų nusvilti ir pasakyti, kad visa tai – tik praeitis, muziejinė vertybė. Bet tai būtų klaidinga. Gėlių simbolika šiandien yra gyva – tiesiog ji transformavosi ir persikėlė į naujus kontekstus.
Socialiniai tinklai sukūrė naują gėlių simbolikos erdvę. Instagram estetika, kurioje dominuoja konkretūs augalai, nėra atsitiktinė. Pampasų žolė tapo tam tikro gyvenimo būdo simboliu, monstera – miestietiško modernumo ženklu, o džiovinti gėlių vainikaiai – nostalgiško, „cottagecore” estetikos atributu. Tai nauja simbolika, bet ji veikia pagal tuos pačius principus kaip ir senoji.
Vestuvių tradicijos – tai kita sritis, kur gėlių simbolika vis dar labai gyva. Nuotakos puokštė nėra tik dekoracija: skirtingos gėlės vis dar renkamos pagal jų simbolines reikšmes, net jei ne visi tai sąmoningai žino. Tyrimai rodo, kad žmonės intuityviai renkasi tam tikras gėles vestuvėms, laidotuvėms ar gimtadieniams, ir šis intuityvus pasirinkimas dažnai atspindi senesnes kultūrines nuostatas.
Terapinė floristika – tai nauja sritis, kuri tiesiogiai remiasi gėlių simbolika. Gėlių terapeutai naudoja augalų simbolines reikšmes kaip įrankį psichologiniam darbui. Tai gali skambėti keistai, bet iš tikrųjų tai yra etnokultūrinės simbolikos pritaikymas šiuolaikiniame kontekste.
Praktinis patarimas tiems, kurie nori geriau suprasti gėlių simboliką: pradėkite nuo savo šeimos tradicijų. Paklauskite senelių ar tėvų, kokias gėles jie augino sode ir kodėl, kokias gėles nešdavo per šventes ar gedulo metu. Tai greičiausiai atskleis jums konkrečius kultūrinius sluoksnius, kurie yra daug artimesni ir realesni nei abstrakti simbolikos teorija.
Kai gėlė tampa tiltu tarp kartų ir kultūrų
Gėlių simbolikos etnokultūriniai tyrimai – tai ne tik akademinis užsiėmimas. Jie mums primena kažką svarbaus: kad žmonija visada ieškojo būdų kalbėti apie tai, kas sunkiai išreiškiama tiesiogiai. Meilė, mirtis, laikas, grožis, praradimas – visa tai yra per didelė ir per sudėtinga, kad tilptų į paprastus žodžius. Ir štai čia gėlė tampa simboliu – ji neša žinią, kurią žodžiai kartais sugadina.
Įdomiausia tai, kad net ir globalizacijos amžiuje, kai rožės iš Kenijos parduodamos Amsterdamo aukcionuose, o japonų sakurų estetika persmelkė visą pasaulį, kultūriniai skirtumai išlieka. Žmonės vis dar renkasi gėles pagal savo kultūrinius kodus, dažnai net nesuvokdami, kad tai daro. Tai rodo, kaip giliai simbolika yra įsišaknijusi – ji veikia žemiau sąmonės lygio.
Jei norite praktiškai pasinaudoti šiomis žiniomis – štai keletas konkrečių rekomendacijų. Prieš dovanodami gėles žmogui iš kitos kultūros, verta trumpai pasidomėti, kokias reikšmes tos gėlės ten turi. Tai nėra perdėtas atsargumas – tai tiesiog pagarba. Jei domitės lietuvių kultūros tradicijomis, rekomenduojama skaityti Lietuvių etnografijos žinyną ir Norbert Vėliaus darbus – jie yra prieinami ir labai informatyvūs. O jei kada nors turėsite progą dalyvauti etnografinėje ekspedicijoje ar tiesiog pasikalbėti su senais žmonėmis apie jų sodų gėles – nepraleiskite šios progos. Tokios žinios niekur kitur nerastos.
Gėlių simbolika mums primena, kad kultūra nėra kažkas abstraktaus – ji gyvena konkrečiuose daiktuose, kvapuose, spalvose. Ji gyvena rūtų vainike, kurį mergina pina Joninių naktį, ir chryzantemose, kurias japonas neša prie imperatoriaus portreto. Ji gyvena tol, kol žmonės ją nešioja savyje – net jei patys to nežino.
