Mėlyna katė iš šiaurės – legenda ar tikrovė?
Jei kada nors teko matyti rusų mėlynąją katę gyvai, tikriausiai suprantate, kodėl žmonės apie šią veislę kalba beveik su pagarba. Ta pilkšvai mėlyna spalva, žalios akys, kurios atrodo lyg iškirptos iš kažkokio fantastinio filmo, ir tas ypatingas elgesys – santūrus, bet kartu labai prisirišęs. Tai ne eilinė katė, kurią galima nusipirkti bet kurioje zoologijos parduotuvėje ir pamiršti. Tai veislė su istorija, kuri siekia kelis šimtmečius, ir su kilme, apie kurią net šiandien ginčijasi felinologai visame pasaulyje.
Tiesa tokia, kad rusų mėlynosios katės kilmė yra apgaubta tokia tiršta mitų ir legendų migla, jog sunku atskirti, kur baigiasi istorija ir kur prasideda gražiai sugalvota pasaka. Bet būtent tai ir daro šią veislę tokią įdomią – ji tarsi gyva istorijos dalis, kuri kažkaip išgyveno karus, revoliucijas, sovietmetį ir vis tiek atkeliavo pas mus.
Archangelskas – miestas, kuris davė katei vardą
Dauguma istorikų ir felinologų sutinka, kad rusų mėlynosios katės kilmė siejama su Archangelsku – uostamiečiu šiaurės Rusijoje, prie Baltosios jūros. Šis miestas XVI–XVII amžiais buvo vienas svarbiausių prekybos centrų, kur susitikdavo anglų, olandų ir skandinavų jūreiviai. Ir būtent jie, kaip manoma, pirmieji pastebėjo tas neįprastas pilkai mėlynas kates, gyvenančias uosto apylinkėse.
Legenda sako, kad jūreiviai šias kates vežėsi į laivus kaip talismanus – tikėta, kad jos atneša sėkmę ir saugo nuo audrų. Ar tai tiesa, sunku pasakyti, bet faktas yra tas, kad XIX amžiaus viduryje Anglijoje šios katės jau buvo žinomos kaip „Archangel cats” – Archangelsko katės. Pavadinimas vėliau keitėsi: „Foreign Blue”, „Spanish Blue”, „Maltese” – kiekviena šalis tarsi norėjo prisikabinti prie šios veislės kilmės.
Klimatas Archangelske yra atšiaurus – žiemos ilgos, šaltos, vėjuotos. Ir tai, kaip mano mokslininkai, lėmė kai kurias fizines šių kačių savybes: storą dvigubą kailį, kuris puikiai šildo, ir gana kompaktišką kūno sudėjimą. Natūrali atranka padarė savo darbą per šimtmečius, kol žmonės dar net negalvojo apie sąmoningą veisimą.
Karalienės ir carai: kai katė tapo aristokrate
Rusų mėlynosios katės istorijoje yra vienas labai įdomus posūkis – šios katės kažkaip sugebėjo patekti į aukštuomenės namus. Rusijoje jos buvo laikomos caro rūmuose, o kai kurie šaltiniai mini, kad Romanovų dinastija ypač mėgo šias kates. Tai nenuostabu – jų išvaizda tikrai aristokratiška, elgesys santūrus ir oriai, lyg pati katė žinotų apie savo ypatingą statusą.
Anglijoje situacija buvo panaši. Karalienė Viktorija, kuri apskritai buvo žinoma kaip gyvūnų mylėtoja, taip pat turėjo rusų mėlynąją katę. Tai dar labiau pakėlė veislės prestižą visuomenėje – jei katė gera karalienei, tai ji tikrai turi būti kažkas ypatingo. Viktorianos epochoje turėti tokią katę buvo tam tikras statuso simbolis.
Pirmosios oficialios parodų žinutės apie rusų mėlynąsias kates datuojamos 1871 metais – tada Londono Crystal Palace buvo surengta viena pirmųjų modernių kačių parodų. Šioje parodoje dalyvavo ir „Archangel cats”, kaip jos tada buvo vadinamos. Tačiau tuo metu jos dar neturėjo atskiros kategorijos – buvo rodomos kartu su kitomis mėlynomis katėmis, pavyzdžiui, britų trumpaplaukėmis.
Oficialus veisimas: nuo chaoso iki standarto
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje felinologija kaip disciplina dar tik formavosi. Žmonės pradėjo rimtai žiūrėti į kačių veisimą, dokumentuoti genealogijas, nustatyti standartus. Rusų mėlynosios katės šiame procese turėjo savų sunkumų.
Problema buvo ta, kad skirtingose šalyse veislė buvo suprantama skirtingai. Anglai turėjo savo liniją, skandinavai – savo, ir šios linijos gana stipriai skyrėsi. Anglų linija buvo masyvesnė, su platesniais skruostikauliais, o skandinavų – lengvesnė, elegantiškesnė. Ginčai dėl to, kaip turi atrodyti „tikra” rusų mėlynoji katė, tęsėsi dešimtmečius.
1912 metais veislė pagaliau gavo atskirą kategoriją parodose ir buvo oficialiai pavadinta „Russian Blue” – rusų mėlynoji. Tai buvo svarbus žingsnis, nes dabar veisėjai turėjo aiškesnį tikslą. Tačiau tikroji krizė buvo dar priekyje.
Antrasis pasaulinis karas beveik sunaikino veislę. Europoje kačių veisimas tapo prabanga, kurios daugelis tiesiog negalėjo sau leisti. Maisto trūkumas, bombardavimai, evakuacijos – visa tai lėmė, kad grynaveislių rusų mėlynųjų katių liko labai mažai. Po karo veisėjai susidūrė su rimta problema: kaip atkurti veislę, kai genofondas toks susiaurėjęs?
Pokarinis atgimimas: kompromisai ir kontroversijos
Čia prasideda vienas kontroversiškiausių rusų mėlynosios katės istorijos skyrių. Norėdami atkurti veislę, britų veisėjai ėmėsi kryžminimo su siamo katėmis. Tai buvo pragmatiškas sprendimas – siamo katės buvo gausesnės, sveikos, ir kryžminimas leido išlaikyti populiaciją. Tačiau tai turėjo kainą.
Siamo katės genai įnešė tam tikrų pokyčių: katės tapo ilgesnės, elegantiškesnės, su ryškesniais žandikauliais ir labiau orientališka išvaizda. Akys tapo labiau migdolo formos. Kai kuriems tai patiko, kitiems – ne. Tradiciniai veisėjai piktinosi, kad veislė praranda savo originalų charakterį.
Skandinavijoje, ypač Švedijoje ir Suomijoje, buvo pasirinktas kitas kelias. Ten veisėjai stengėsi išlaikyti originalesnę liniją, kuri buvo mažiau paveikta siamo įtakos. Skandinavų linija išlaikė tą charakteringą platesnį veidą, storesnį kailį ir apvalesnę galvą.
Šis skirtumas tarp „anglų” ir „skandinavų” linijų ilgainiui buvo suvienodintas, kai tarptautinės felinologijos organizacijos nustatė bendrą standartą. Šiandien pripažintas standartas apima tiek eleganciją, tiek tam tikrą kūno masyvumą – savotiškas kompromisas tarp dviejų tradicijų.
Genetika kalba: kas iš tikrųjų slepiasi po mėlyna spalva
Žodis „mėlyna” kačių pasaulyje reiškia visai ne tai, ką galite pagalvoti. Tai iš tikrųjų yra praskiesta juoda spalva – genetiškai tai vadinamas „dilution” efektas. Katė, kuri genetiškai yra juoda, bet turi du dilution geno kopijas (dd genotipas), tampa „mėlyna” – tai yra pilkšvai sidabrinė su šaltu atspalviu.
Rusų mėlynosios katės kailį daro ypatingą ne tik spalva, bet ir struktūra. Jų kailis yra dvigubas – yra ir apatinis, ir viršutinis sluoksnis, ir abu yra maždaug vienodo ilgio. Tai sukuria tą charakteringą „pliušinį” efektą, kai kailis atrodo lyg šiek tiek pakeltas. Jei paglostote rusų mėlynąją katę prieš plaukų augimo kryptį, kailis išlieka toje pozicijoje – tai vienas iš veislės atpažinimo ženklų.
Žalios akys – dar vienas genetinis ypatumas. Kačiukai gimsta mėlynomis akimis (kaip ir visi kačiukai), tačiau augdami jų akys keičia spalvą. Pirmiausia atsiranda geltonas žiedas aplink vyzdį, vėliau visas rainelė tampa geltona, ir tik tada – žalia. Šis procesas gali trukti iki dvejų metų, todėl jaunas rusų mėlynosios katės akys dažnai būna tarpinės spalvos.
Įdomu tai, kad rusų mėlynosios katės yra viena iš nedaugelio veislių, kurios natūraliai turi tik mėlyną spalvą – tai nėra žmogaus sukurtas spalvos variantas, kaip daugelyje kitų veislių. Nors šiandien kai kurios organizacijos pripažįsta ir baltą bei juodą rusų katės variantus, klasikinė mėlyna spalva yra veislės pagrindas ir esmė.
Rusų mėlynoji Sovietų Sąjungoje: užmiršta ir atrasta iš naujo
Sovietmečiu rusų mėlynosios katės Rusijoje praktiškai išnyko kaip organizuota veislė. Tai skamba paradoksaliai – veislė, pavadinta rusų vardu, savo kilmės šalyje buvo beveik pamiršta. Priežastys buvo kelios: revoliucija sunaikino aristokratų kultūrą, kuri puoselėjo grynaveisles kates, o sovietinė ideologija nebuvo draugiška tokioms „buržuazinėms” pramogoms kaip kačių veisimas.
Grynaveislių kačių veisimas SSRS buvo labai ribotas. Žmonės laikė kates, bet tai dažniausiai buvo paprastos, mišrūnės. Felinologijos klubai egzistavo, bet jų veikla buvo labai apribota, o kontaktai su Vakarų felinologijos organizacijomis – praktiškai neįmanomi.
Tik po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje prasidėjo tikras grynaveislių kačių renesansas. Rusų veisėjai pradėjo importuoti kates iš Europos ir Skandinavijos, steigti klubus, dalyvauti tarptautinėse parodose. Paradoksalu, bet rusų mėlynoji katė į Rusiją grįžo iš Vakarų – per Angliją, Švediją, Suomiją.
Šiandien Rusijoje rusų mėlynoji yra viena populiariausių veislių, ir šalis aktyviai dalyvauja tarptautiniame veisime. Tačiau istorinis nutrūkimas paliko pėdsaką – Rusijos veisimo linijos yra gana jaunos, palyginti su senomis Europos linijomis.
Šiandien: kaip pasirinkti ir ką žinoti prieš įsigyjant
Jei po viso šio istorinio ekskurso jums kilo noras turėti rusų mėlynąją katę, čia keletas dalykų, kuriuos tikrai verta žinoti prieš priimant sprendimą.
Pirma – veisėjo pasirinkimas. Rusų mėlynosios katės yra populiarios, o tai reiškia, kad yra ir nesąžiningų veisėjų, kurie parduoda mišrūnus arba kates iš blogų sąlygų. Patikimas veisėjas visada parodys tėvų dokumentus, genealogiją, veterinarines pažymas. Jis taip pat leis pamatyti, kokiomis sąlygomis gyvena katės. Jei veisėjas vengia atsakyti į klausimus arba skuba parduoti – tai raudonas vėliavėlė.
Antra – charakteris. Rusų mėlynosios katės yra labai prisirišusios prie savo šeimininko, bet santūrios su nepažįstamais. Jei tikitės katės, kuri bėgs pasitikti kiekvieno svečio – galbūt ši veislė ne jums. Bet jei norite katės, kuri bus ištikima jums kaip šuo, bet išlaikys savo orumą – tai tikrai geras pasirinkimas.
Trečia – sveikata. Rusų mėlynosios katės apskritai yra sveika veislė be specifinių genetinių ligų, kurios būdingos kai kurioms kitoms veislėms. Tačiau jos yra linkusios į antsvorį, jei maitinamos netinkamai. Svarbu stebėti maisto kiekį ir užtikrinti pakankamai aktyvumo.
Ketvirta – kailis. Nors jų kailis atrodo prabangiai, priežiūra nėra sudėtinga. Pakanka šukuoti kartą per savaitę, o intensyvesnio šukavimo prireikia tik linimo sezono metu. Beje, rusų mėlynosios katės yra laikomos viena iš „hipoalergeninių” veislių – jos gamina mažiau Fel d 1 baltymo, kuris sukelia alergines reakcijas. Tai nereiškia, kad jos visiškai nesukelią alergijų, bet daugeliui alergikų jos toleruojamos geriau nei kitos veislės.
Penkta – kaina. Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse rusų mėlynosios katės kaina gali svyruoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo kilmės, veisėjo reputacijos ir katės kokybės. Labai pigia kaina parduodama „rusų mėlynoji” turėtų kelti įtarimų.
Mėlyna katė kaip gyva istorija
Rusų mėlynosios katės istorija yra savotiškas veidrodis, kuriame atsispindi žmonių istorija – su visais jos posūkiais, karais, politiniais pokyčiais ir kultūriniais mainais. Katė, kuri gimė šiaurės Rusijos uoste, keliavo su jūreiviais į Angliją, tapo karalienių numylėtine, beveik išnyko per karą, buvo atkurta su skandinavų pagalba ir galiausiai grįžo į savo kilmės šalį per Vakarų felinologiją. Tai ne tik veislės istorija – tai žmonių ir gyvūnų santykių istorija per kelis šimtmečius.
Tai, kas daro šią veislę ypatingą, nėra tik ta mėlyna spalva ar žalios akys. Tai charakteris – tas savotiškas derinys tarp nepriklausomybės ir prisirišimo, tarp orumo ir švelnumo. Žmonės, kurie kartą turėjo rusų mėlynąją katę, dažnai sako, kad kitos katės po to atrodo kažkaip ne tokios. Galbūt tai perdėta, galbūt ne – bet kai matai tą žvilgsnį, tą sidabrinį kailį ir tą ramų, orų elgesį, supranti, kad ši katė tikrai nešioja savyje kažką iš tos senos, šiaurietiškos istorijos.
Ir galbūt tai yra geriausia priežastis domėtis ne tik tuo, kaip katė atrodo, bet ir iš kur ji atėjo. Nes kiekviena rusų mėlynoji katė yra tarsi gyvas ryšys su Archangelsku, su Viktorijos laikų Londonu, su skandinavų veisėjais, kurie po karo stengėsi išsaugoti tai, kas buvo beveik prarasta. Tai gana daug, kai pagalvoji, vien dėl vienos katės.
