Kodėl mes visi kartojame tėvų klaidas, net kai prisiekiame to nedaryti
Turbūt kiekvienas bent kartą gyvenime pagalvojo: „Aš niekada nebūsiu toks kaip mano tėvai.” O paskui, po kelių dešimtmečių, atsiduri virtuvėje ir girdi save sakant lygiai tą patį sakinį, kurį girdėjai vaikystėje. Žodis žodžiu. Net intonacija ta pati. Ir tada apima kažkoks keistas jausmas – pusiau juokingas, pusiau nerimą keliantis.
Šeimos bendravimo šablonai – tai ne koks abstraktus psichologijos terminas, kurį vartoja terapeutai savo kabinetuose. Tai labai konkreti, apčiuopiama realybė, kuri formuoja tai, kaip mes kalbame su savo vaikais, partneriais, broliais ir seserimis. Ir svarbiausia – kaip mes nesikalbame, kai reikėtų.
Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kaip tie šablonai susiformuoja, kodėl jie tokie atkaklūs, ir – svarbiausia – ką galima padaryti, kad šeimos bendravimas taptų ne automatiškas, o sąmoningas.
Kas tie šablonai ir iš kur jie atsiranda
Šeimos bendravimo šablonas – tai pasikartojantis elgesio modelis, kuriuo šeimos nariai bendrauja tarpusavyje. Tai gali būti kažkas visiškai nekenksmingo, pavyzdžiui, tradicija kiekvieną sekmadienį pietauti kartu ir kalbėtis apie savaitę. Bet gali būti ir kažkas žalingesnio – pavyzdžiui, įprotis konfliktus „spręsti” tylėjimu arba sarkastiniu humoru, kai reikia rimto pokalbio.
Šie modeliai formuojasi labai anksti. Vaikas, kuris auga šeimoje, kur emocijos niekada neaptariamos atvirai, išmoksta, kad jausmai – tai privatus reikalas, kurį geriau laikyti savyje. Vaikas, kuris mato, kad tėvai ginčus sprendžia rėkdami, o paskui elgiasi tarsi nieko neįvyko, išmoksta, kad konfliktas yra kažkas, ko reikia bijoti ir greitai „užkišti”, o ne išspręsti.
Psichologai tai vadina transgeneraciniu perdavimu – kai elgesio modeliai perduodami iš kartos į kartą ne genetiškai, o per kasdienę sąveiką. Ir čia yra vienas įdomus paradoksas: mes perduodame ne tik tai, ką darome, bet ir tai, ko vengiame. Jei tavo tėvai niekada nekalbėjo apie pinigus, tikėtina, kad ir tu jautiesi nepatogiai, kai reikia aptarti finansinius klausimus su savo šeima.
Šeima yra pirmoji mokykla, kurioje išmokstame bendrauti. Problema ta, kad šioje mokykloje nėra jokios programos – mokytojai patys mokosi kartu su mokiniais.
Keturi pagrindiniai bendravimo stiliai šeimoje
Mokslininkai, tyrinėjantys šeimos dinamiką, dažniausiai išskiria kelis pagrindinius bendravimo stilius. Jie nėra griežtos kategorijos – dauguma šeimų yra kažkur tarp jų arba keičiasi priklausomai nuo situacijos.
Atviras ir palaikantis bendravimas – tai idealas, apie kurį visi kalba. Šeimose, kur jis vyrauja, nariai jaučiasi saugūs reikšti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo kitų. Klaidos aptariamos be kaltinimų. Jausmai įvardijami. Tai nereiškia, kad tokiose šeimose nėra konfliktų – priešingai, konfliktai yra, bet jie sprendžiami, o ne slepiami.
Kontroliuojantis bendravimas – čia vienas šeimos narys (dažniausiai tėvas arba motina) nustato taisykles ir tikisi, kad visi jų laikysis be diskusijų. „Aš taip sakau, ir taškas.” Vaikai tokiose šeimose išmoksta paklusti arba maištauti – trečio varianto paprastai nebūna. Suaugę jie dažnai arba tampa pernelyg nuolankūs santykiuose, arba, priešingai, patys tampa kontroliuojančiais.
Pasyvus bendravimas – šeima, kurioje visi „gyvena savo gyvenimą” ir nesikiša į kitų reikalus. Skamba kaip laisvė, bet iš tikrųjų tai dažnai reiškia emocinį atsiribojimą. Vaikai tokiose šeimose išmoksta, kad pagalbos prašyti nėra verta – vis tiek niekas neišgirs.
Chaotiškas bendravimas – čia taisyklės nuolat keičiasi, reakcijos nenuspėjamos. Šiandien tėtis juokiasi iš to paties dalyko, dėl kurio vakar rėkė. Vaikai tokioje aplinkoje nuolat yra budrūs, stengiasi „perskaityti” situaciją, ir tai tampa jų pagrindiniu socialiniu įgūdžiu – bet ne pačiu naudingiausiausiu.
Praktinis patarimas: pabandykite prisiminti tris situacijas iš vaikystės, kai jautėtės nesuprastas arba neklausomas. Kokia buvo tipinė reakcija? Tai jau yra užuomina apie tai, koks bendravimo šablonas dominavo jūsų šeimoje.
Tylėjimas kaip bendravimo forma – ir kodėl tai pavojingiau nei rėkimas
Daugelis žmonių mano, kad didžiausia problema šeimos bendravime – tai agresyvūs konfliktai, rėkimas, kaltinimai. Ir taip, tai tikrai problema. Bet yra kažkas, apie ką kalbama daug mažiau – strateginis tylėjimas.
Tylėjimas šeimoje gali reikšti labai skirtingus dalykus. Kartais tai yra sveika riba – žmogus tiesiog nori laiko apdoroti savo mintis prieš kalbant. Bet dažnai tylėjimas yra ginklas arba gynybos mechanizmas. „Jei nekalbėsiu apie problemą, ji išnyks.” Arba: „Tylėdamas parodau, kad esu įskaudintas, ir tai yra mano kerštas.”
Šeimose, kur tylėjimas yra pagrindinis konfliktų sprendimo būdas, vaikai išmoksta kelių dalykų:
- Kad jausmai yra pavojingi ir geriau juos slėpti
- Kad problemos „išsisprendžia savaime” (nors iš tikrųjų jos tiesiog nugrimzta giliau)
- Kad meilė ir patvirtinimas yra sąlyginiai – galima juos „atimti” tylėjimu
- Kad nesutarimas yra grėsmė santykiams, o ne normali jų dalis
Tyrėjai iš Oregono universiteto nustatė, kad šeimose, kur vyrauja „tylėjimo kultūra”, suaugę vaikai dažniau kenčia nuo nerimo sutrikimų ir sunkiau kuria artimus santykius. Ir ne todėl, kad jie nemoka kalbėti – jie tiesiog niekada neišmoko, kad kalbėti yra saugu.
Jei atpažįstate šį šabloną savo šeimoje, štai vienas konkretus žingsnis: pradėkite nuo mažų dalykų. Kai jaučiate norą „užsidaryti”, pabandykite pasakyti bent vieną sakinį apie tai, ką jaučiate. Ne ilgą monologą – tiesiog vieną sakinį. „Aš dabar jaučiuosi įskaudintas ir man reikia šiek tiek laiko.” Tai jau yra bendravimas, ne tylėjimas.
Kaip technologijos pakeitė šeimos bendravimą – ir ne visada į gerąją pusę
Prieš dvidešimt metų šeimos bendravimo problemos buvo kiek kitokios. Dabar prie jų prisidėjo kažkas naujo: ekranai. Ir tai nėra tas tipinis „telefonai gadina vaikus” pasakojimas – situacija yra sudėtingesnė ir įdomesnė.
Viena vertus, technologijos suteikė šeimoms naujų bendravimo kanalų. Šeimos grupės „WhatsApp” – tai gali būti puiki vieta dalintis kasdieniais momentais, juoktis kartu, net kai esate skirtinguose miestuose. Vaizdo skambučiai leido išlaikyti ryšį su seneliais, kurie gyvena toli. Tai tikrai vertinga.
Kita vertus, ekranai tapo puikiu būdu vengti tikro bendravimo. Kai šeima sėdi prie vakarienės stalo ir kiekvienas žiūri į savo telefoną – tai ne bendravimas, tai bendras buvimas toje pačioje erdvėje. Skirtumas yra esminis.
Yra ir subtilesnė problema: socialiniai tinklai sukuria nerealų šeimos gyvenimo vaizdą. Kai matai draugų šeimų nuotraukas – visi šypsosi, visi laimingi, visi kartu – pradedi lyginti su savo šeimos realybe, kuri, žinoma, yra daug sudėtingesnė. Tai gali sukelti kaltės jausmą arba nepasitenkinimą, kuris paskui persikelia į realius santykius.
Praktinė rekomendacija, kuri iš tikrųjų veikia: nustatykite „ekranų laisvą” zoną. Tai nebūtinai turi būti visa vakarienė – gali būti tiesiog pirmieji penkiolika minučių po to, kai visi grįžta namo. Jokių telefonų, tik pokalbis apie tai, kaip praėjo diena. Skamba paprastai, bet daugeliui šeimų tai yra tikras iššūkis.
Kai šablonai tampa žalingi – atpažinimo ženklai
Ne visi bendravimo šablonai yra problemiški. Tradicija kiekvieną rytą pasisveikinti su šypsena – tai šablonas. Geras. Bet yra ir tokių, kurie tikrai kenkia – ir sau, ir kitiems šeimos nariams.
Kaip atpažinti, kad šablonas yra žalingas? Štai keletas ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
Tam tikros temos visada vengiamos. Kiekvienoje šeimoje yra „draudžiamų” temų – tai normalu. Bet jei vengiama kalbėti apie kažką svarbaus (sveikata, finansai, santykiai), tai gali reikšti, kad šeima neturi saugių kanalų sunkiems pokalbiams.
Vienas žmogus visada „kaltas”. Jei šeimoje yra „juodoji avis” – žmogus, kuriam priskiriamos visos problemos – tai yra aiškus žalingos dinamikos ženklas. Tai vadinamasis „scapegoating” mechanizmas, kai šeima susidoroja su savo įtampa, sutelkdama ją į vieną narį.
Emocijos naudojamos kaip manipuliacija. „Jei tu mane mylėtum, tu taip nedarytum.” „Aš taip daug paaukojau dėl tavęs.” Tai ne bendravimas – tai emocinis šantažas, ir jis labai greitai tampa šeimos norma.
Konfliktai niekada neišsprendžiami. Jie arba „užmirštami” (bet iš tikrųjų kaupiasi), arba baigiasi tuo, kad vienas pasiduoda, bet viduje lieka piktas. Tikras konflikto sprendimas reiškia, kad abu žmonės jaučiasi išgirsti – net jei nesutaria.
Vaikai naudojami kaip tarpininkai. Tai ypač dažna skyrybų metu, bet pasitaiko ir „normaliai” funkcionuojančiose šeimose. Kai mama sako vaikui „pasakyk tėčiui, kad…” – tai yra žalingas šablonas, kuris vaikui uždeda suaugusiojo naštą.
Kaip pradėti keisti tai, kas keičiama
Gerai, diagnozė pastatyta. Bet ką daryti toliau? Čia prasideda sunkiausia dalis, nes keisti nusistovėjusius bendravimo šablonus – tai ne vienos dienos darbas. Tai procesas, kuris reikalauja kantrybės ir, svarbiausia, noro.
Pirmas ir svarbiausias žingsnis – sąmoningumas. Jūs negalite keisti to, ko nepastebite. Todėl prieš bandant „taisyti” šeimos bendravimą, verta tiesiog stebėti. Kaip mes kalbame vienas su kitu? Kokios temos vengiamos? Kas paprastai „laimi” ginčus ir kaip? Kas nutyla, kai reikia kalbėti?
Antras žingsnis – pradėti nuo savęs. Tai skamba kaip klišė, bet tai tiesa. Jūs negalite priversti kitų šeimos narių keistis. Bet galite keisti savo reakcijas. Jei visada reaguojate gynybiškai į kritiką – pabandykite kitą kartą tiesiog paklausti: „Ar gali paaiškinti, ką turi omenyje?” Vienas klausimas gali visiškai pakeisti pokalbio trajektoriją.
Trečias žingsnis – kurti naujus ritualus. Šeimos bendravimas keičiasi ne per didelius, dramatiškus pokalbius, o per mažus, kasdienius momentus. Naujas ritualas gali būti labai paprastas: kiekvieną vakarą kiekvienas šeimos narys pasako vieną gerą dalyką, kuris nutiko per dieną. Arba kartą per savaitę – pokalbis be telefonų. Tokie ritualai iš pradžių atrodo dirbtinai, bet laikui bėgant tampa natūralūs.
Ketvirtas žingsnis – profesionali pagalba, kai reikia. Šeimos terapija vis dar turi stigmą – daugelis žmonių mano, kad tai reiškia, jog šeima „sugedusi”. Bet iš tikrųjų šeimos terapija yra tiesiog erdvė, kur galima kalbėtis saugiai, su trečiąja šalimi, kuri padeda išgirsti vienas kitą. Jei šablonai yra giliai įsišakniję ir sukelia tikrą skausmą, tai gali būti pats efektyviausias sprendimas.
Kai šeima – tai ne tik kraujas: platesnė bendravimo ekosistema
Verta paminėti ir tai, kad „šeima” šiuolaikiniame pasaulyje reiškia daug daugiau nei tėvai ir vaikai. Pasirinktos šeimos – draugai, partneriai, bendruomenės – taip pat turi savo bendravimo šablonus. Ir įdomu tai, kad žmonės, kurie augo disfunkcinėse biologinėse šeimose, dažnai atkuria tuos pačius šablonus savo pasirinktose šeimose – nebent sąmoningai to vengia.
Tai nereiškia, kad likimas nulemtas. Priešingai – tai reiškia, kad kiekvienas naujas santykis yra galimybė išmokti bendrauti kitaip. Partneris, kuris auga šeimoje, kur jausmai buvo aptariami atvirai, gali tapti savotišku „modeliu” – ne todėl, kad jis tobulas, o todėl, kad jis rodo, jog kitoks bendravimas yra įmanomas.
Ir čia yra vienas iš labiausiai nuvertintų šeimos bendravimo aspektų: stebėjimas. Kai lankotės pas draugus ir matote, kaip jų šeima bendrauja – tai yra informacija. Ne tam, kad lygintumėte ar jaustumėtės blogai, o tam, kad matytumėte alternatyvas. „O, taip irgi galima” – tai labai galingas suvokimas.
Šablonai keičiasi – bet tik tada, kai to tikrai norime
Grįžkime prie tos virtuvės scenos iš pradžių – kai girdi save sakant tą patį, ką sakė tavo tėvai. Tai gali būti bauginantis momentas. Bet gali būti ir labai vertingas – jei leidžiame sau jį pastebėti ir paklausti: „Ar aš noriu tęsti šį šabloną?”
Šeimos bendravimo šablonai yra atkaklūs ne todėl, kad mes esame silpni ar tingūs. Jie atkaklūs todėl, kad yra giliai įsišakniję – jie buvo formuojami metų metais, dažnai dar tada, kai neturėjome jokios galimybės rinktis. Bet suaugę mes tą galimybę turime.
Svarbiausia, ką galima pasiimti iš viso šio svarstymų: bendravimas šeimoje nėra kažkas, kas tiesiog „vyksta”. Tai yra kažkas, ką mes kuriame – kiekvieną dieną, kiekvienu pokalbiu, kiekvienu sprendimu kalbėti arba tylėti. Ir kiekviena diena yra galimybė sukurti kažką šiek tiek geresnio nei vakar.
Tai nereikalauja tobulybės. Reikalauja tik sąmoningumo ir – bent kartais – drąsos pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoji, žmogui, kuriam tai rūpi.
