Kai namas tampa džiunglėmis – kodėl žmonės nori egzotikos?
Įsivaizduokite: rytas, kava, o ant jūsų peties sėdi žalioji iguana ir žiūri į jus su tokiu orumu, lyg ji čia būtų šeimininkas. Arba terariumo stiklas, už kurio lėtai juda baldo dydžio pitonas. Skamba kaip kažkas iš nuotykių filmo, bet milijonai žmonių visame pasaulyje kasdien gyvena būtent taip. Egzotinių gyvūnų laikymas namuose – tai reiškinys, kuris per pastaruosius du dešimtmečius išaugo į tikrą industriją, apimančią milijardus dolerių ir, deja, daugybę etinių klausimų, į kuriuos nėra paprastų atsakymų.
Kodėl žmonės to nori? Psichologai sako, kad čia veikia keletas mechanizmų vienu metu. Viena vertus, tai noras išsiskirti – kai visi turi katę ar šunį, iguana ar šugarinis skraidytojas automatiškai paverčia tave „įdomiu žmogumi”. Kita vertus, daugelis egzotinių gyvūnų mylėtojų yra nuoširdžiai sužavėti gamta ir tiesiog nori kuo arčiau jos priartėti. Ir trečia – socialiniai tinklai. „Instagram” ir „TikTok” pilni vaizdo įrašų, kuriuose lūšys vaikšto po butus kaip paprastos katės, o beždžionytės rengiamos į žmonių drabužius. Tai atrodo žaviai. Tai gauna milijonus peržiūrų. Ir tai kuria visiškai iškraipytą realybės vaizdą.
Kas iš tikrųjų slepiasi už gražių nuotraukų
Čia prasideda ta nepatogi tiesa, apie kurią niekas nenori kalbėti, kai perka mažytį chameleoną iš mugės. Egzotiniai gyvūnai – tai ne dekoracijos ir ne hobis tokia prasme, kaip, tarkime, akvariumo žuvytės (nors ir čia yra niuansų). Tai gyvos būtybės, kurios milijonus metų evoliucionavo visiškai kitokioje aplinkoje, su visiškai kitokiais poreikiais.
Paimkime konkretų pavyzdį – servalą, tą gražų dėmėtą afrikietišką katinį, kurį dabar galima nusipirkti kai kuriose šalyse kaip „egzotinį augintinį”. Laukinėje gamtoje servalas per dieną nueina iki 20 kilometrų. Jo medžioklės instinktas yra toks stiprus, kad jis gali šoktelėti pusantro metro aukštyn, kad sugautų paukštį. Dabar pagalvokite – kaip šis gyvūnas jausis trijų kambarių bute Vilniuje? Atsakymas: labai blogai. Ir ne tik jis – jo šeimininkas irgi greitai supras, kad apsigavo.
Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) reguliariai skelbia duomenis apie tai, kaip prekyba egzotiniais gyvūnais naikina laukinę gamtą. Kiekvienam gyvūnui, kuris pasiekia pirkėją, kelyje žūsta keli – transportavimo streso, netinkamų sąlygų, ligų dėka. O kai kurios rūšys, kaip tam tikros vėžlių ar papūgų rūšys, dėl šios prekybos atsidūrė ant išnykimo ribos.
Teisinis labirintas – kas leidžiama, kas ne, ir kodėl tai taip painu
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos Sąjungos šalių, egzotinių gyvūnų laikymo reguliavimas yra… sudėtingas. Švelniai tariant. Yra CITES konvencija – tarptautinis susitarimas, reguliuojantis prekybą nykstančiomis rūšimis. Yra ES direktyvos. Yra nacionaliniai įstatymai. Ir visa tai kartu sudaro tokį biurokratinį labirintą, kad net specialistai kartais pasimeta.
Praktiškai tai reiškia štai ką: kai kuriuos gyvūnus galima laikyti legaliai, bet tik su atitinkamais dokumentais. Kitus – tik gavus specialų leidimą. Trečius – visiškai draudžiama. Problema ta, kad daugelis žmonių apie tai sužino tik tada, kai veterinaras atsisako gydyti jų „augintinį” arba kai pasibeldžia aplinkosaugos inspekcija.
Štai keletas praktinių dalykų, kuriuos verta žinoti prieš apsisprendžiant:
- CITES I priedas – tai rūšys, kuriomis prekyba praktiškai uždrausta. Jei kas nors siūlo jums tokį gyvūną „su dokumentais” už kelis šimtus eurų, labai tikėtina, kad dokumentai suklastoti.
- CITES II priedas – prekyba galima, bet reikia kilmės dokumentų. Čia patenka daugelis populiarių egzotinių augintinių – tam tikros papūgos, chameleonai, kai kurios gyvatės.
- Veterinariniai reikalavimai – daugeliui egzotinių gyvūnų reikalingi specifiniai skiepai ar sveikatos patikrinimai, kurių Lietuvoje gali tiesiog neturėti kas atlikti.
- Draudimas – daugelis draudimo kompanijų atsisako drausti žalą, padarytą egzotinių gyvūnų, o tokia žala gali būti labai rimta.
Gyvūno gerovė – tas klausimas, kurį visi ignoruoja
Čia norisi stabtelėti ir pakalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbiausia – apie patį gyvūną. Nes diskusijose apie egzotinių gyvūnų laikymą labai dažnai kalbama apie šeimininkų teises, apie tradicijas, apie laisvę rinktis. Bet retai kas klausia: o kaip jaučiasi pats gyvūnas?
Gyvūnų gerovės mokslas per pastaruosius dešimtmečius padarė milžinišką pažangą. Dabar mes žinome, kad daugelis gyvūnų turi sudėtingą emocinį gyvenimą – jie gali jausti nuobodulį, stresą, depresiją. Ir daugelis egzotinių gyvūnų, laikomų namuose, kenčia būtent nuo šių dalykų.
Papūga žako – vienas populiariausių egzotinių augintinių – laukinėje gamtoje gyvena didelėse grupėse, turi sudėtingus socialinius ryšius ir gali skristi dešimtis kilometrų per dieną. Nelaisvėje, vienas bute, be tinkamos stimuliacijos, šios papūgos dažnai pradeda save žaloti – rauna plunksnas, kanda save. Tai ne kaprizas ir ne „blogas charakteris” – tai psichologinės kančios požymis.
Panašiai yra su daugeliu roplių. Chameleonai yra itin jautrūs stresui – netinkama temperatūra, netinkamas drėgnumas, per dažnas kontaktas su žmonėmis – visa tai gali nužudyti šį gyvūną per kelis mėnesius. Ir daugelis chameleonų savininkų to nežino, kol jų augintinis jau miršta.
Kada egzotinis augintinis yra etiškas pasirinkimas?
Gerai, bet čia gali kilti klausimas – ar egzotinių gyvūnų laikymas apskritai gali būti etiškas? Atsakymas nėra vienareikšmis „ne”. Yra situacijų, kai tai gali būti pateisinama, bet jos reikalauja labai rimto požiūrio.
Pirma ir svarbiausia – kilmė. Gyvūnas, gimęs nelaisvėje, pas atsakingą veisėją, kuris užtikrina tinkamas sąlygas ir socializaciją, yra visiškai kitoks atvejis nei gyvūnas, pagautas laukinėje gamtoje ir kontrabanda pervežtas per pusę pasaulio. Jei perkate egzotinį gyvūną, visada reikalaukite dokumentų, patvirtinančių jo kilmę. Jei jų nėra – eikite šalin.
Antra – sąlygos. Kai kurios egzotinės rūšys gali gyventi gana gerai nelaisvėje, jei jiems sudaromos tinkamos sąlygos. Pavyzdžiui, kai kurios gyvatės ar driežai, gimę nelaisvėje ir pratinti prie žmonių nuo mažumės, gali gyventi laimingą gyvenimą tinkamame terariumo. Bet „tinkamas” čia reiškia ne stiklinę dėžę su lempute – tai reiškia kruopščiai sukurtą aplinką, imituojančią natūralią buveinę.
Trečia – jūsų galimybės. Ar turite pakankamai laiko, pinigų ir žinių? Egzotiniai gyvūnai dažnai reikalauja specializuotos veterinarinės pagalbos, kuri gali kainuoti labai brangiai. Ar jūsų mieste yra veterinaras, turintis patirties su jūsų pasirinkta rūšimi? Ar galite sau leisti tinkamą įrangą, maistą, aplinką? Jei atsakymas į bet kurį iš šių klausimų yra „ne” arba „nežinau” – tai rimtas signalas sustoti ir pagalvoti.
Socialinių tinklų kaltė ir atsakomybė
Negalima nepaminėti to, kaip socialiniai tinklai pakeitė situaciją. Prieš dešimt metų žmogus, norintis įsigyti egzotinį gyvūną, bent jau turėjo aktyviai to ieškoti. Dabar „TikTok” algoritmas gali per vieną vakarą paversti jus lūšies ar šugarinio skraidytojo gerbėju, o kitą dieną jūs jau ieškote, kur nusipirkti.
Problema ta, kad vaizdo įrašai, kuriuose laukiniai gyvūnai elgiasi „mielu” ar „juokingu” būdu, dažnai slepia žiaurią tikrovę. Tas meerkatas, kuris „meiliai” apkabina savo šeimininką? Jis greičiausiai yra išsigandęs ir ieško saugumo, nes buvo atskirtas nuo savo šeimos grupės. Ta lūšis, kuri „žaidžia” su vaikais? Jos instinktai yra nuslopinti vaistais arba ji yra tokiame strese, kad nebegali normaliai reaguoti.
Yra ir kitas aspektas – „influenceriai”, kurie uždirba iš egzotinių gyvūnų turinio, retai parodo tikrąją pusę: veterinarines sąskaitas, naktis be miego, kai gyvūnas serga, momentus, kai gyvūnas sužeidžia šeimininką, ir galiausiai – ką daryti, kai gyvūnas užauga ir tampa pavojingas ar tiesiog per sunkus prižiūrėti. O tokių atvejų yra labai daug. Prieglaudos ir gyvūnų apsaugos organizacijos kasmet gauna daugybę egzotinių gyvūnų, kurių savininkai tiesiog nebesugebėjo jų prižiūrėti.
Alternatyvos, kurios nėra nuobodžios
Jei jus traukia egzotiniai gyvūnai, bet jūs suprantate, kad laikyti juos namuose nėra gera idėja – yra alternatyvų, kurios gali būti ne mažiau įdomios ir tikrai etiškesnės.
Savanoriavimas gyvūnų prieglaudose ar reabilitacijos centruose suteikia galimybę dirbti su įvairiais gyvūnais, įskaitant egzotinius, ir tuo pačiu iš tikrųjų jiems padėti. Lietuvoje veikia keletas organizacijų, kurios priima savanorius darbui su laukiniais gyvūnais.
Zoologijos sodai – ir čia reikia būti selektyviems. Modernūs, akredituoti zoologijos sodai, kurie dalyvauja veisimo programose ir remia laukinės gamtos apsaugą, yra visiškai kitoks dalykas nei tie liūdni „mini-zoo” prie kelio su liūdnais gyvūnais mažuose narveliuose. Lankydamiesi geruose zoologijos soduose, jūs finansiškai remiate jų veiklą.
Ekologinis turizmas – tai galbūt brangesnis, bet nepalyginamai vertingesnis būdas patirti egzotinius gyvūnus. Pamatyti laukinį liūtą Afrikoje, laukinę iguana Galapaguose ar orangutaną Borneo – tai patirtis, kurios jokia namuose laikoma kopija niekada nepakeis.
O jei jums tikrai reikia gyvūno namuose – yra daugybė nuostabių, įdomių ir visiškai etiškai laikomų rūšių. Šinšilos, degu, tam tikros driežų rūšys, gimę nelaisvėje, kai kurios gyvatės – visa tai gali būti puikūs augintiniai tiems, kas rimtai pasiruošia ir supranta, ko tai reikalauja.
Kai meilė gyvūnams reiškia leisti jiems būti laukiniais
Galiausiai, visa ši diskusija apie egzotinių gyvūnų laikymo etiką atsiremia į vieną pagrindinę mintį: tikra meilė gyvūnams kartais reiškia sugebėjimą pasakyti „ne” savo norui juos turėti. Tai nėra lengva – ypač kai tas mažytis leopardo jauniklis žiūri į jus tokiomis akimis, kad širdis plyšta. Bet būtent tuo momentu ir reikia prisiminti, kad tas jauniklis po metų bus 50 kilogramų plėšrūnas su instinktais, kurių jokia „socializacija” neištrins.
Etiškas požiūris į egzotinius gyvūnus prasideda nuo sąžiningo savęs klausimo: ar aš noriu šio gyvūno dėl jo, ar dėl savęs? Jei atsakymas yra „dėl savęs” – tai jau yra signalas. Gyvūnai nėra aksesuarai, nėra statuso simboliai ir nėra „turinys” socialiniams tinklams. Jie yra gyvi, jautrūs organizmai su savo poreikiais, instinktais ir, drįsčiau teigti, savotiška teise gyventi pagal savo prigimtį.
Žinoma, čia nėra juodai baltų atsakymų. Yra žmonių, kurie tikrai puikiai prižiūri egzotinius gyvūnus, suteikia jiems gerą gyvenimą ir kartu prisideda prie rūšių išsaugojimo. Bet tokie žmonės yra išimtis, o ne taisyklė. Ir prieš nusprendžiant tapti tokia išimtimi, verta labai rimtai pagalvoti – ar tikrai turite tam reikalingas žinias, išteklius ir, svarbiausia, įsipareigojimą, kuris gali trukti 20, 30 ar net 50 metų, nes kai kurie egzotiniai gyvūnai gyvena ilgiau nei daugelis žmonių tikisi.
Pasaulis, kuriame egzotiniai gyvūnai gyvena laukinėje gamtoje, o mes juos stebime iš pagarbios distancijos – tai nėra nuobodus pasaulis. Tai pasaulis, kuriame šie gyvūnai iš tikrųjų gali būti tuo, kuo jie yra. O tai, jei pagalvojate, yra daug įdomiau nei bet koks namuose laikomas „egzotinis augintinis”.
