Kai juokas kyla iš tamsos
Yra tokia situacija, kurią turbūt pažįsta kiekvienas. Laidotuvėse kažkas pasako absurdišką juokelį apie mirusįjį, ir visi pradeda kikenti – iš pradžių nedrąsiai, paskui vis garsiau. Arba greitosios pagalbos gydytojas, dirbantis dvyliktą valandą iš eilės, pasakoja kolegoms tokius juokelius, kad pašaliniam žmogui plaukai ant galvos stotų piestu. Arba jūs pats, išgirdęs blogą diagnozę, pirmiausia pagalvojate kažką tokio, ko garsiai pasakyti nedrįstumėte.
Juodas humoras – tai tas keistas, nepatogus, kartais šokiruojantis reiškinys, kuris egzistuoja tarp žmonių nuo pat tada, kai jie išmoko juoktis. Jis liečia mirtį, ligas, katastrofas, skurdą, kančią – viską, nuo ko normaliai norisi bėgti. Ir vis dėlto žmonės ne tik jo nevengia, bet ir aktyviai jo ieško. Kodėl? Nes jis veikia. Ir psichologai pagaliau pradėjo rimtai tyrinėti, kaip ir kodėl.
Smegenys juokiasi iš to, ko bijo
Kad suprastume juodą humorą, reikia trumpai pažvelgti į tai, kas iš viso vyksta galvoje, kai žmogus juokiasi. Juokas atsiranda tada, kai smegenys susiduria su neatitikimu – kai tikimasi vieno, o gaunama kažkas visiškai kito. Tai vadinama inkongruencijos teorija, ir ji paaiškina, kodėl anekdotai turi „smūgį” pabaigoje – tas netikėtas posūkis ir sukelia juoko reakciją.
Juodas humoras šią mechaniką išnaudoja iki maksimumo. Jis paima kažką siaubingo – mirtį, ligą, nelaimę – ir pateikia tai tokiu kampu, kurio niekas nesitikėjo. Smegenys gauna dvigubą signalą: „tai pavojinga, reikia bijoti” ir „tai absurdiška, galima juoktis”. Šis konfliktas ir sukuria tą specifinį, šiek tiek nervinį juoką, kurį žmonės jaučia klausydamiesi tikrai tamsiųjų juokelių.
Neurologiškai kalbant, juokas aktyvuoja dopamino sistemą – tą pačią, kuri veikia valgant skanų maistą ar mylintis. Kai juokiamasi iš kažko baisaus, smegenys tarsi gauna pranešimą: „mes tai išgyvenome, viskas gerai, galima atsipalaiduoti.” Tai nėra tik metafora – tai tikras fiziologinis procesas, kuris mažina streso hormono kortizolio lygį kraujyje.
Gynybinis mechanizmas, kurį Froidas suprato pirmasis
Zigmundas Froidas apie humorą rašė dar 1927 metais, ir jo pastebėjimai, nors ir apaugę psichoanalizės terminologijos dulkėmis, iš esmės buvo teisingi. Jis teigė, kad humoras – ypač tamsus – yra vienas aukščiausių psichologinės brandos požymių. Ne bėgimas nuo tikrovės, o gebėjimas ją pamatyti tokią, kokia ji yra, ir vis tiek atsisakyti leisti jai tave sutraiškyti.
Šiuolaikinė psichologija šį požiūrį išplėtojo. Gynybiniai mechanizmai – tai psichikos būdai susidoroti su skausmu, baime ir nerimu. Dauguma jų yra gana primityvūs: neigimas, projekcija, regresija. Bet humoras, ypač tamsus, yra laikomas vienu brandžiausių gynybinių mechanizmų – kartu su sublimacija ir altruizmu. Kodėl? Nes jis nepaneigia tikrovės. Jis ją pripažįsta, bet atsisako leisti jai visiškai užvaldyti psichikos erdvę.
Gydytojai, slaugytojai, ugniagesiai, policininkai – žmonės, kurie kasdien susiduria su mirtimi ir tragedija – žinomi dėl savo ypač tamsaus humoro. Tai nėra jautrumą praradusių žmonių ženklas, kaip kartais manoma. Tyrimai rodo priešingai: tie, kurie sugeba juoktis iš sunkių situacijų, dažniausiai išgyvena mažiau perdegimo simptomų ir ilgiau išlieka emociškai stabilūs savo darbe. Juodas humoras jiems yra ne cinizmo apraiška, o psichologinio išgyvenimo įrankis.
Kas skiria sveiką juodą humorą nuo žalingo
Čia reikia sustoti ir pasakyti aiškiai: ne visas juodas humoras yra vienodas, ir ne visi jo naudojimo būdai yra psichologiškai sveiki. Yra labai svarbus skirtumas, kurį psichologai vadina humoro stiliaus klausimu.
Kanadiečių psichologas Rodas Martinas dešimtmečius tyrė, kaip žmonės naudoja humorą, ir išskyrė keturis pagrindinius stilius. Du iš jų yra sveiki: afiliuotas humoras (juokiamasi kartu, stiprinami ryšiai) ir savęs stiprinantis humoras (juokiamasi iš savo situacijos, kad išliktum psichiškai sveikas). Du kiti yra žalingi: agresyvus humoras (juokiamasi iš kitų, kad juos pažemintum) ir savęs žeminantis humoras (juokiamasi iš savęs, kad įtiktum kitiems).
Juodas humoras gali tilpti į bet kurią iš šių kategorijų. Kai medikas juokauja apie sunkią situaciją su kolegomis, kad visi galėtų atsikvėpti – tai sveikas afiliuotas humoras. Kai žmogus, sužinojęs blogą diagnozę, pasako sau: „na, bent jau dabar turiu gerą pasiteisinimą nevykti į tą nuobodžią konferenciją” – tai sveikas savęs stiprinantis humoras. Bet kai juokaujama iš aukų, iš žmonių, kurie negali apsiginti, arba kai juokeliai naudojami kaip ginklas – tai jau kita istorija.
Praktinis patarimas: jei norite suprasti, ar jūsų juodas humoras yra sveikas, užduokite sau paprastą klausimą – ar šis juokas padeda man ar kitiems susidoroti su sunkia situacija, ar jis tiesiog žeidžia? Atsakymas dažniausiai bus akivaizdus.
Socialinis klijai: kaip tamsus juokas jungia žmones
Vienas įdomiausių juodo humoro aspektų – jo socialinė funkcija. Kai žmonės kartu juokiasi iš kažko baisaus, tarp jų atsiranda ypatingas ryšys. Tai tarsi neišsakytas susitarimas: „mes abu žinome, kaip tai iš tikrųjų yra, ir mes abu nusprendėme, kad tai mūsų nesunaikins.”
Antropologai pastebėjo, kad tamsus humoras ypač suklesti bendruomenėse, kurios išgyvena kolektyvines traumas – karus, okupacijas, ekonomines krizes. Sovietų laikų anekdotai, Holokausto išgyvenusiųjų juokeliai, 2001 metų rugsėjo 11-osios juokeliai, atsiradę vos po kelių savaičių – visa tai yra ne žmonių nejautrumo, o jų psichologinio atsparumo įrodymas.
Lietuvoje šis reiškinys irgi gerai pažįstamas. Sovietmečio anekdotai buvo ne tik pramoga – jie buvo pasipriešinimo forma, bendruomenės telkimo įrankis, būdas pasakyti „mes matome, kas vyksta, ir mes nesutinkame su tuo, net jei negalime to garsiai pasakyti.” Juokas tapo kalba, kurią suprato visi, bet kurios valdžia negalėjo oficialiai persekioti.
Šiandien tas pats vyksta internete. Memai apie egzistencinius klausimus, mirtį, nerimą, klimato kaitą – visa tai yra jaunos kartos būdas susidoroti su pasaulio absurdiškumu ir kartu rasti bendraminčių. Kai kažkas pasiunčia jums memą apie egzistencinę krizę trečią nakties valandą ir jūs atsakote „aš irgi”, tarp jūsų atsiranda ryšys, kurio nesuformuotų jokie oficialūs pokalbiai.
Kada juodas humoras tampa problema
Būtų neatsakinga rašyti apie juodo humoro naudą ir nepaminėti atvejų, kai jis tampa ženklu, kad kažkas negerai. Nes kartais jis yra ne atsparumo, o bėgimo nuo problemų požymis.
Psichologai atkreipia dėmesį į keletą raudonų vėliavėlių. Pirma – kai juokeliai apie mirtį ar savižudybę tampa obsesyvūs ir atsiranda iš žmogaus, kuris anksčiau to nedarė. Tai gali būti ne humoras, o maskuotas pagalbos šauksmas. Antra – kai žmogus naudoja juoką kaip vienintelį emocinį atsaką į bet kokią sunkią situaciją ir visiškai vengia rimtų pokalbių. Tai rodo, kad emocijos nėra apdorojamos, tik slepiamos. Trečia – kai juokeliai nuolat nukreipti prieš save ir turi aiškų savęs žeminimo pobūdį.
Svarbu suprasti: juodas humoras yra sveikas papildymas prie emocinių įveikos strategijų, ne jų pakaitalas. Žmogus, kuris gali ir pajuokauti apie sunkią situaciją, ir ją rimtai aptarti, ir leisti sau pajusti emocijas – tas žmogus naudoja humorą sveikai. Žmogus, kuris tik juokauja ir niekada nieko kito – tas galbūt slepiasi.
Jei pastebite, kad jūsų artimas žmogus staiga pradėjo daug juokauti apie labai tamsias temas, neišsigąskite ir neskubėkite smerkti. Geriau tiesiog paklauskite: „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?” Kartais tas klausimas yra viskas, ko reikia.
Kaip kultūra formuoja tai, iš ko galima juoktis
Juodas humoras nėra universalus – tai, kas viename kontekste yra priimtina ir net gydomoji, kitame gali būti giliai įžeidžianti. Ir tai nėra vien tik asmeninio jautrumo klausimas – tai kultūros, istorijos ir galios santykių klausimas.
Yra tokia neoficiali taisyklė, kurią humoro tyrinėtojai vadina „aukos teisės” principu. Žmogus turi teisę juoktis iš to, ką pats išgyveno. Vėžiu sergantis pacientas gali juokauti apie chemoterapiją. Žmogus, praradęs darbą, gali juokauti apie skurdą. Bet kai tas pats juokas ateina iš šalies – iš žmogaus, kuris to nepatyrė – jis gali atrodyti kaip nejautrumas ar net žiaurumas.
Štai kodėl toks pats juokelis gali būti ir labai juokingas, ir labai įžeidžiantis, priklausomai nuo to, kas jį sako ir kam. Kontekstas yra viskas. Ir tai yra praktiškai svarbu: prieš pasakydami tamsų juokelį, verta sekundę pagalvoti, ar žmogus priešais jus yra toje pačioje situacijoje kaip jūs, ar jis yra išorės stebėtojas.
Skirtingos kultūros taip pat turi labai skirtingas ribas. Britų humoras garsėja savo tamsia ironija ir gebėjimu juoktis iš mirties bei nelaimių. Skandinavų juokas dažnai labai niūrus ir egzistencinis. Amerikiečių humoras tradiciškai linkęs vengti tikrai tamsių temų viešoje erdvėje, nors privačiai – visai kas kita. Lietuvių humoras, paveiktas tiek slaviškos, tiek vakarietiškos tradicijos, turi savitą sausą, kartais nihilistinį atspalvį, kurį ne visi užsieniečiai iš karto supranta.
Tamsus juokas kaip gyvenimo filosofija, o ne tik išgyvenimo taktika
Pačioje giliausiai juodas humoras yra ne tik psichologinis įrankis – jis yra tam tikras požiūris į gyvenimą. Jis sako: taip, viskas yra laikina, taip, mes visi mirsime, taip, pasaulis dažnai yra absurdiškas ir neteisingas. Ir vis dėlto – arba galbūt kaip tik dėl to – galima juoktis.
Stoikai, senovės graikų filosofai, mokė, kad kančia atsiranda ne iš pačių įvykių, o iš mūsų požiūrio į juos. Juodas humoras yra praktinis šios filosofijos pritaikymas – tai būdas pakeisti požiūrį į tai, ko pakeisti negali. Negalite išvengti mirties, bet galite nuspręsti, kaip į ją žiūrėti. Negalite išvengti ligos, bet galite nuspręsti, ar ji jus visiškai užvaldys.
Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys gerą juodo humoro jausmą, paprastai pasižymi aukštesniu emociniu intelektu, geresniu abstrakčiu mąstymu ir didesniu psichologiniu atsparumu. 2017 metais Vienos universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriame dalyviai turėjo įvertinti tamsaus humoro karikatūras. Tie, kuriems jos labiausiai patiko ir kurie jas geriausiai suprato, pasižymėjo aukštesniu IQ, mažesniu agresyvumu ir mažesniu nerimu. Tai reiškia, kad juodas humoras nėra tamsiųjų žmonių pramoga – jis reikalauja kognityvinio sudėtingumo ir emocinio balanso.
Taigi jei jūs esate iš tų žmonių, kurie juokiasi laidotuvėse, kurie siunčia niūrius memus draugams sunkiomis dienomis, kurie gali pajuokauti apie savo pačių nesėkmes ir baimes – nebijokite to. Tai nėra ženklas, kad jums kažkas negerai. Tai gali būti ženklas, kad jūsų psichika yra lankstesnė ir atsparesnė, nei manote. Tiesiog nepamirškite, kad juokas yra geriausias tada, kai jis jungia, o ne skiria – kai jis padeda išgyventi, o ne slepia tai, kas reikalauja dėmesio. Ir kartais, kai tamsa tampa per didelė net juokui, verta tiesiog leisti sau būti liūdnam. Net ir tai yra normalu.
