Kaip viskas prasidėjo – ir kodėl taip ilgai užtruko
Jei kas nors prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad lietuviški filmai keliauja į tarptautinius festivalius, laimi apdovanojimus ir sulaukia rimto užsienio kritikų dėmesio – tikriausiai būtų nusijuokta. Lietuvos kino pramonė ilgą laiką buvo tarsi tas kiemas, kuriame visi žino vienas kitą, visi dirba su tais pačiais žmonėmis, o biudžetai tokie, kad net ir geriausios idėjos dažnai likdavo popieriuje. Tačiau kažkas pasikeitė. Ir ne per naktį – tai buvo lėtas, kartais skausmingas, bet realus pokytis.
Lietuvos kino istorija nėra trumpa. Dar sovietmečiu Lietuvos kino studija gamino filmus, kurie, nors ir varžomi ideologinių apribojimų, pasižymėjo savitu vizualiniu braižu. Režisieriai kaip Almantas Grikevičius ar Arūnas Žebriūnas kūrė darbus, kurie ir šiandien atrodo įdomiai. Bet nepriklausomybė atnešė ne tik laisvę – ji atnešė ir finansinį chaosą. Devintajame dešimtmetyje kino pramonė tiesiog subyrėjo. Studija privatizuota, finansavimas išnyko, žmonės išsisklaidė. Teko pradėti beveik nuo nulio.
Ir vis dėlto – pradėta. Lėtai, nedrąsiai, bet pradėta.
Pinigai, kurių visada trūksta – ir kaip su tuo gyventi
Viena iš pagrindinių lietuviško kino problemų visada buvo finansavimas. Lietuvos kino centras, įsteigtas 1997 metais, tapo pagrindiniu valstybinio finansavimo kanalu, tačiau ilgą laiką jo biudžetas buvo toks mažas, kad rimtesniam projektui paremti tiesiog nepakakdavo. Kalbant konkrečiai – dar prieš dešimtmetį metinis Lietuvos kino centro biudžetas siekė vos kelis milijonus eurų. Palyginimui, vidutinis Skandinavijos šalies kino filmas kainuoja apie 3–5 milijonus eurų. Tai reiškia, kad visa Lietuvos kino pramonė per metus gaudavo tiek, kiek vienam vidutiniam norvegų filmui.
Situacija pradėjo keistis, kai buvo įvestas kino mokestis – mechanizmas, leidžiantis verslo įmonėms skirti dalį mokesčių kino projektams remti mainais už mokesčių lengvatas. Tai buvo revoliucinis žingsnis. Staiga atsirado galimybė pritraukti privačių investicijų, o filmų biudžetai pradėjo augti. Tokios kompanijos kaip „Lietuvos rytas”, „Maxima” ar kiti stambūs verslai ėmė remti kino projektus – ne iš grynos meilės menui, žinoma, bet rezultatas buvo teigiamas.
Praktinis patarimas tiems, kurie domisi kino industrija: jei norite suprasti, kaip veikia lietuviško filmo finansavimas, verta pasidomėti Lietuvos kino centro skelbiamais kvietimais teikti paraiškas. Jie vyksta reguliariai, o kriterijai yra viešai prieinami. Taip pat verta žinoti, kad koprodukciniai projektai su užsienio partneriais dažnai gauna papildomą finansavimą iš Eurimages fondo – Europos Tarybos kino rėmimo programos.
Režisieriai, kurie pakeitė žaidimo taisykles
Sunku kalbėti apie lietuviško kino plėtrą nepaminint žmonių, kurie ją iš tikrųjų sukūrė. Ir čia reikia pradėti nuo Kristinos Buožytės. Jos filmai – „Kolekcionierė”, „Auroros susidūrimas” – parodė, kad lietuviai gali kurti žanrinį kiną, kuris konkuruoja tarptautinėje arenoje. „Aurora” buvo pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas su rimtu biudžetu ir rimtomis pretenzijomis. Jis nebuvo tobulas, bet jis egzistavo – ir tai jau buvo laimėjimas.
Kartu su Buožyte reikia paminėti Emilį Vėlyvį, kurio „Redirected” – lietuviškai britiškas veiksmo komedijos projektas – parodė, kad lietuviai gali dirbti su tarptautinėmis komandomis ir kurti produktą, orientuotą į platesnę auditoriją. Filmas buvo parduotas į daugybę šalių, o tai Lietuvai buvo tikras proveržis.
Tačiau galbūt didžiausią tarptautinį rezonansą sukėlė dokumentinio kino kūrėjai. Audrius Stonys, Arūnas Matelis – tai vardai, gerai žinomi Europos dokumentinio kino festivalių programose. Matelio „Prieš parskrendant į žemę” laimėjo daugybę apdovanojimų ir parodė, kad lietuviškas dokumentinis kinas gali kalbėti universalia kalba. Tai ne tik lietuviams įdomu – tai įdomu visiems.
Jaunoji karta irgi neatsilieka. Režisieriai kaip Laurynas Bareiša, kurio „Pilkasis kardinolas” sulaukė puikių atsiliepimų, rodo, kad yra tęstinumas, kad kino mokykla veikia ir duoda vaisių.
Kino mokykla – ar turime ką mokyti ir ko mokytis
Lietuvos muzikos ir teatro akademija ilgą laiką buvo vienintelė vieta, kur galėjai oficialiai studijuoti kino režisūrą. Ir tai buvo problema – ne todėl, kad mokykla bloga, bet todėl, kad viena institucija negali patenkinti visų poreikių. Kino pramonei reikia ne tik režisierių – reikia scenaristų, operatorių, garso dizainerių, prodiuserių, rinkodaros specialistų, kurie supranta, kas yra kinas.
Pastaraisiais metais situacija gerėja. Atsirado specializuoti kursai, seminarai, tarptautiniai mainų programos. Lietuvos kino centras aktyviai remia scenaristų ugdymo programas, nes buvo suprasta, kad silpniausia grandis dažnai yra ne režisūra ar operatoriaus darbas, o būtent scenarijus. Lietuviški filmai kartais atrodo puikiai, bet istorija – silpna. Tai sena problema, kurią dabar bandoma spręsti sistemingai.
Verta paminėti ir „Kino pavasario” festivalio vaidmenį – jis ne tik rodo užsienio filmus, bet ir edukuoja auditoriją, kuria diskusijų kultūrą, leidžia lietuvių kūrėjams matyti, kas vyksta pasaulyje. Festivaliai apskritai yra nepakeičiami kino ekosistemos elementai, ir Lietuva čia turi gana gerą infrastruktūrą.
Jei jus domina karjera kino industrijoje – praktinis patarimas būtų toks: neapsiribokite vien formaliu išsilavinimu. Eikite į kino festivalius, dalyvaukite masterclass’uose, ieškokite galimybių dirbti savanoriškai filmų gamyboje. Lietuvos kino bendruomenė nėra didelė, ir asmeniniai ryšiai čia svarbūs ne mažiau nei diplomas.
Tarptautinė arena – kur esame ir kur galėtume būti
Lietuvos kino sėkmė tarptautiniuose festivaliuose per pastaruosius metus yra akivaizdi. Filmų atrankos į „Oskarų” ceremoniją procesas kasmet sukelia diskusijų – kuris filmas vertas atstovauti Lietuvai geriausio užsienio filmo kategorijoje? Tai pats savaime yra ženklas, kad yra iš ko rinktis.
Tačiau festivalinė sėkmė ir komercinė sėkmė – skirtingi dalykai. Lietuviški filmai retai pasiekia platų tarptautinį platinimą. Jie rodomi specializuotuose festivaliuose, sulaukia teigiamų recenzijų, bet į „Netflix” ar kitas didžiąsias platformas patenka retai. Tai nėra vien lietuviška problema – mažų šalių kinas apskritai sunkiai prasiveržia į masinę rinką. Tačiau yra pavyzdžių, kaip tai padaryti: Rumunijos, Gruzijos, net Latvijos kinas pastaraisiais metais sulaukė platesnio tarptautinio dėmesio.
Ką reikia daryti? Pirma – aktyviau dalyvauti koprodukcinėse programose. Filmas, sukurtas kartu su Prancūzija ar Vokietija, automatiškai turi platesnę rinką ir platinimo galimybes. Antra – investuoti į platinimą ir rinkodarą. Lietuvoje tradiciškai daugiau investuojama į gamybą nei į platinimą, o tai klaida. Geriausias filmas pasaulyje nepadės, jei jo niekas nematys. Trečia – ieškoti temų, kurios rezonuoja universaliai, bet išlaiko lietuvišką tapatybę. Tai delikatus balansas, bet jis įmanomas.
Serialai ir platformos – nauja tikrovė, kurią reikia priimti
Kalbant apie lietuviško kino pramonę, neįmanoma ignoruoti to, kas vyksta su serialais ir skaitmeninėmis platformomis. Pasaulyje serialų gamyba jau seniai pralenkė kiną pagal investicijų apimtis. Lietuva šioje srityje dar tik pradeda.
LRT, kaip visuomeninis transliuotojas, visada buvo svarbus lietuviško turinio gamybos užsakovas. Tačiau jų gamybos apimtys ir biudžetai ilgą laiką buvo kuklūs. Situacija keičiasi – pastaraisiais metais pasirodė keletas ambicingesnių LRT serialų, kurie sulaukė teigiamo žiūrovų priėmimo. „Karštasis” ir kiti projektai parodė, kad lietuviška auditorija nori kokybiškai sukurtų vietinių istorijų.
Tačiau tikrasis iššūkis – patekti į tarptautines platformas. „Netflix”, „HBO Max”, „Amazon Prime” – tai platformos, kurios aktyviai ieško vietinio turinio visose Europos šalyse. Lenkija, Čekija, Skandinavijos šalys jau turi savo originalius serialus šiose platformose. Lietuva kol kas atsilieka, bet tai nėra neįveikiama kliūtis. Reikia prodiuserių, kurie supranta, kaip veikia šios platformos, ir gebėjimo pasiūlyti istorijas, kurios sudomintų tarptautinę auditoriją.
Praktinis patarimas kūrėjams: jei kuriate serialo idėją, iš karto galvokite apie tarptautinę auditoriją. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti lietuviškumo – priešingai, autentiška vietinė istorija dažnai yra stipriausia. Bet reikia galvoti, kaip ją papasakoti taip, kad žmogus Berlyne ar Madride taip pat norėtų žiūrėti.
Žiūrovas – tas, apie kurį dažnai pamirštama
Yra vienas aspektas, apie kurį lietuviško kino diskusijose kalbama per mažai – žiūrovas. Lietuviški filmai kartais atrodo sukurti ne žiūrovui, o kritikams, festivalių komisijoms ar tiesiog sau. Tai nėra vien lietuviška problema – tai bendra mažų šalių kino tendencija, kai kūrėjai orientuojasi į festivalinį kiną ir pamiršta, kad kinas iš esmės yra masinės kultūros forma.
Statistika kalba pati už save: lietuviški filmai vidutiniškai surenka gana kuklų žiūrovų skaičių kino teatruose. Yra išimčių – „Tadas Blinda”, „Redirected”, kai kurios komedijos – bet tai išimtys, o ne taisyklė. Kodėl taip yra? Dalį atsakymo galima rasti tame, kaip filmai reklamuojami ir platinami. Kita dalis – turinio klausimas. Lietuviai kino teatruose nori pramogauti, juoktis, jausti adrenaliną. Jiems siūlomi gilūs egzistenciniai apmąstymai apie tapatybę ir praeitį.
Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti rimtų temų. Bet reikia mokėti jas papasakoti įdomiai. Geriausias kinas pasaulyje daro abu dalykus vienu metu – ir pramogauja, ir verčia mąstyti. Tai sunkiausia, bet ir vertingiausia, ko galima siekti.
Rytoj prasideda šiandien – ir tai nėra tik frazė
Lietuviško kino pramonė šiandien yra geresnėje vietoje nei bet kada per nepriklausomybės istoriją. Tai faktas, kurį sunku ginčyti. Finansavimo mechanizmai veikia geriau, kūrėjų karta yra talentinga ir motyvuota, tarptautiniai ryšiai stiprėja. Tačiau tai nereiškia, kad galima atsipalaiduoti.
Pagrindiniai iššūkiai, kuriuos reikia spręsti artimiausiais metais: pirma, scenaristų ugdymas ir scenarijų kokybės gerinimas – tai vis dar silpniausia grandis. Antra, platinimo ir rinkodaros stiprinimas – geras filmas be gero platinimo yra kaip puikus restoranas miško viduryje. Trečia, serialų ir skaitmeninių platformų galimybių išnaudojimas – tai ateitis, ir Lietuva negali sau leisti praleisti šio traukinio. Ketvirta – žiūrovo ugdymas ir kino kultūros stiprinimas nuo mokyklos suolų.
Lietuviško kino pramonės plėtra nėra tik kultūrinis klausimas – tai ir ekonominis, ir diplomatinis. Filmai formuoja šalies įvaizdį pasaulyje, pritraukia turistus, kuria darbo vietas, ugdo kūrybinę ekonomiką. Islandija, šalis su panašiu gyventojų skaičiumi, sugebėjo sukurti kino pramonę, kuri žinoma visame pasaulyje. Nėra jokios priežasties, kodėl Lietuva negalėtų to paties.
Reikia tik vieno – tęsti. Nepasiduoti po nesėkmių, mokytis iš klaidų, drąsiai eksperimentuoti ir neprarasti tikėjimo, kad lietuviškos istorijos vertos būti papasakotos – ir išgirstos.
