Kodėl vienas katinas gyvena 8 metus, o kitas – 20?
Turbūt kiekvienas, kuris kada nors turėjo augintinį, susimąstė apie šį klausimą. Kaimyno šuo, regis, visada buvo senas ir pavargęs, o jūsų katė vis dar šokinėja po baldus sulaukusi penkiolikos. Arba atvirkščiai – mylimas draugas išėjo per anksti, ir jūs nežinote, ar galėjote kažką padaryti kitaip.
Tiesa tokia, kad naminių gyvūnėlių ilgaamžiškumas nėra atsitiktinumas. Tai sudėtingas faktorių derinys – nuo genetikos iki to, ką jūs dedate į jų dubenėlį kiekvieną rytą. Ir geriausia žinia? Didžiąją dalį šių faktorių galite kontroliuoti jūs patys.
Genetika – kortos, kurias išdalina likimas
Pradėkime nuo to, ko pakeisti negalite. Genetika vaidina milžinišką vaidmenį nustatant, kiek laiko jūsų augintinis praleis šalia jūsų. Ir čia yra keletas dalykų, kurie tikrai nustebina.
Pavyzdžiui, ar žinojote, kad mišrūnai statistiškai gyvena ilgiau nei grynaveisliai gyvūnai? Tai vadinama heterozės efektu – kai maišosi skirtingos genetinės linijos, silpnos savybės dažniau „padengiamos” stipresnėmis. Grynaveisliai šunys, ypač tie, kurie buvo intensyviai veisiami dėl išvaizdos, dažnai paveldi krūvą sveikatos problemų. Buldogai – kvėpavimo sutrikimai. Vokiečių aviganiai – klubų displazija. Daug mažų veislių – širdies ligos.
Tačiau tai nereiškia, kad grynaveislio augintinio savininkai turėtų nuleisti rankas. Žinodami savo gyvūno veislės silpnąsias vietas, galite imtis prevencinių priemonių daug anksčiau. Jei turite kavalierių karaliaus Karolio spanielį, reguliarūs širdies patikrinimai nuo 5 metų amžiaus nėra paranoja – tai tiesiog protinga.
Kalbant apie kates, situacija šiek tiek kitokia. Mišrūnės katės vidutiniškai gyvena 12-15 metų, tačiau grynaveislės – pavyzdžiui, siamo ar ragdoliai – taip pat pasiekia panašų amžių, jei tinkamai prižiūrimos. Rekordininkai dažniausiai būna būtent paprastos namų katės be jokios aiškios kilmės.
Mityba – tai ne tik maistas, tai kuras ilgam gyvenimui
Čia prasideda ta dalis, kur daugelis augintinių savininkų daro klaidas, net nežinodami apie tai. Ir suprantama – prekybos centruose lentynos lūžta nuo įvairių pašarų, visi žada „pilnavertę mitybą” ir „sveiką gyvenimą”, o kaip atskirti gerą nuo blogo?
Pirmas dalykas, į kurį reikia žiūrėti – ingredientų sąrašas. Mėsa turėtų būti pirmoje vietoje, ir ne „mėsos produktai” ar „paukštienos miltai”, o konkreti mėsa. Jei pirmoje vietoje stovi kukurūzų miltai ar kviečiai – tai jau signalas susimąstyti.
Antras dalykas – kalorijų balansas. Nutukimas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl gyvūnai gyvena trumpiau. Nutukęs katinas turi daug didesnę tikimybę susirgti diabetu, sąnarių ligomis, kepenų problemomis. Nutukęs šuo – širdies ligomis ir sąnarių problemomis. Kai jūsų augintinis žiūri į jus tomis didelėmis akimis ir prašo dar vieno skanėsto – atsiminkite, kad meilė kartais reiškia pasakyti „ne”.
Keletas praktinių patarimų:
- Konsultuokitės su veterinaru dėl tinkamo porcijų dydžio – daugelis savininkų maitina per daug
- Vengti žmonių maisto, ypač svogūnų, česnakų, vynuogių, šokolado – jie gali būti nuodingi
- Vanduo visada turi būti šviežias ir prieinamas – dehidratacija kenkia inkstams
- Vyresnio amžiaus gyvūnams – specialūs pašarai, pritaikyti jų amžiui ir sveikatos būklei
- Jei augintinis turi specifinių sveikatos problemų – mitybą derinkite su veterinaru
Beje, yra ir vienas mitas, kurį verta paneigti: žalia mėsa (BARF dieta) nėra automatiškai geresnė. Ji gali būti puiki, jei tinkamai subalansuota, bet nesubalansuota žalia dieta gali sukelti rimtų mitybos trūkumų. Jei norite eiti šiuo keliu – bent jau pasikonsultuokite su veterinariniu mitybos specialistu.
Fizinis aktyvumas – judėjimas yra gyvenimas (ir tai tiesiogine prasme)
Šunys, kurie reguliariai vaikštinėja ir žaidžia, statistiškai gyvena ilgiau nei tie, kurie leidžia dienas ant sofos. Tai skamba akivaizdžiai, bet realybė tokia, kad daugelis šunų Lietuvoje gauna gerokai mažiau fizinio aktyvumo nei jiems reikia.
Tačiau čia svarbu niuansas – aktyvumas turi atitikti veislę ir amžių. Borderkoliui reikia valandų fizinės ir protinės stimuliacijos per dieną. Buldogui – gerokai mažiau, ir per daug fizinio krūvio jam gali pakenkti dėl kvėpavimo problemų. Senas šuo su artrito požymiais negali bėgioti taip, kaip bėgiojo jaunas.
Katėms situacija kitokia. Laisvai gyvenančios lauko katės teoriškai turi daugiau fizinio aktyvumo, bet jų gyvenimo trukmė vidutiniškai yra trumpesnė nei namų kačių – dėl traumų, ligų, plėšrūnų. Namų katei reikia žaidimų, kopimo konstrukcijų, interaktyvių žaislų. Katė, kuri visą dieną miega ir žiūri pro langą, nėra laiminga katė – ji tiesiog neturi ką veikti.
Protinė stimuliacija taip pat svarbi. Tyrimai rodo, kad gyvūnai, kurių smegenys aktyviai dirba – sprendžia galvosūkius, mokosi naujų komandų, tyrinėja aplinką – senėja lėčiau. Taip, jūsų šuniui naudinga mokytis naujų triukų net sulaukus dešimties metų.
Veterinarinė priežiūra – profilaktika visada geriau nei gydymas
Tai galbūt labiausiai neįvertintas ilgaamžiškumo faktorius. Daugelis žmonių veda gyvūną pas veterinarą tik tada, kai kažkas jau aiškiai negerai. Bet iki to laiko liga dažnai jau būna pažengusi.
Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai – bent kartą per metus jauniems gyvūnams, du kartus per metus vyresniems – leidžia pastebėti problemas anksti. Anksti aptiktas vėžys, inkstų liga ar diabetas gydomas daug sėkmingiau nei pažengęs.
Skiepai ir antiparazitinė profilaktika – tai ne tik formalumas. Erkės Lietuvoje platina babeliozę, kuri gali būti mirtina šunims. Blusų invazija sukelia alerginį dermatitą ir gali perduoti kaspinuočius. Šios problemos sprendžiamos paprastai ir pigiai – profilaktiškai. Gydymas kainuoja nepalyginamai daugiau.
Dantų priežiūra – čia dauguma savininkų nustemba. Blogos burnos higienos sukeltos bakterijos gali patekti į kraujotaką ir pažeisti širdį, inkstus, kepenis. Reguliarus dantų valymas (taip, šunims ir katėms galima valyti dantis) arba bent jau profesionalus dantų valymas pas veterinarą gali reikšmingai pailginti gyvenimą.
Sterilizacija ir kastracija taip pat turi įtakos ilgaamžiškumui. Sterilizuotos patelės neserga gimdos pūliniu (piometra) – potencialiai mirtina liga. Sumažėja pieno liaukų navikų rizika. Kastruoti patinai neserga sėklidžių vėžiu, mažesnė prostatos problemų rizika.
Aplinka ir stresas – tai irgi svarbu, net jei nesimato
Lėtinis stresas žudo. Tai galioja ne tik žmonėms. Gyvūnai, gyvenantys nuolat stresą keliančioje aplinkoje – su triukšmu, konfliktais, nenuspėjamumu – turi padidėjusį kortizolio lygį, kuris ilgainiui kenkia imuninei sistemai, širdžiai, virškinimui.
Ką tai reiškia praktiškai? Jei jūsų namuose dažnai triukšmaujama, yra konfliktų, gyvūnas nuolat gąsdinamas ar baudžiamas – tai veikia jo sveikatą. Katė, kuri nuolat slepiasi ir vengia kontakto, nėra tiesiog „nedraugiška” – ji gyvena strese.
Kelių gyvūnų namuose svarbu užtikrinti, kad kiekvienas turėtų savo erdvę, resursus (maisto dubenėlius, kraikadėžes, guolius), ir kad tarp jų nebūtų nuolatinės įtampos. Du katinai, kurie nuolat kovoja dėl teritorijos, abu gyvena strese – net jei jūs to aiškiai nematote.
Aplinkos praturtinimas – langai, pro kuriuos galima žiūrėti, kvapai, nauji žaislai, galimybė tyrinėti – mažina nuobodulį ir stresą. Nuobodulys ir stresas dažnai sukelia destruktyvų elgesį, bet tai tik simptomas, ne problema.
Miegas, poilsis ir tie maži kasdieniai ritualai
Gyvūnai, kaip ir žmonės, turi miego poreikius. Katės miega 12-16 valandų per parą – ir tai normalu, tai jų biologija. Šunys – apie 12-14 valandų. Tinkamas poilsis leidžia organizmui atsistatyti, imuninei sistemai dirbti, smegenims apdoroti informaciją.
Miego vieta svarbi. Šaltas, šlapias ar nepatogus guolis – tai ne tik komforto klausimas. Šaltis kenkia sąnariams, ypač vyresniems gyvūnams. Jei jūsų šuo gyvena lauke, žiemą jam reikia šilto, saugo prieglobsčio – tai ne prabanga.
Socialinis ryšys su šeimininku taip pat turi reikšmės. Tyrimai rodo, kad gyvūnai, turintys stiprų ryšį su savo šeimininku, yra mažiau linkę į elgesio problemas, mažiau stresą patiria, greičiau atsigauna po ligų. Tai abipusis ryšys – jūs irgi gaunate naudos iš šio santykio.
Kai skaičiai kalba: kiek iš tiesų gali gyventi jūsų augintinis?
Vidutinė šunų gyvenimo trukmė – 10-13 metų, priklausomai nuo veislės. Mažos veislės (čihuahua, jorkšyro terjeras) dažnai gyvena 15-20 metų. Didelės veislės (didysis danietis, bernardas) – dažnai tik 7-10 metų. Tai biologinis faktas: dideli gyvūnai senėja greičiau.
Katės vidutiniškai gyvena 12-18 metų, namų katės dažnai ilgiau nei lauko. Rekordas – katė Creme Puff iš Teksaso, gyvenusi 38 metus. Tai išimtis, bet katės, sulaukusios 20 ir daugiau metų, nėra tokia jau retenybė.
Triušiai – 8-12 metų, jūrų kiaulytės – 4-8 metai, žiurkėnai – tik 2-3 metai. Paukščiai – labai įvairiai: banguotosios papūgėlės 5-10 metų, didžiosios papūgos – 50-80 metų (taip, tai ne klaida).
Šie skaičiai – vidurkiai. Jūsų augintinis gali gyventi gerokai ilgiau arba trumpiau, priklausomai nuo visų aptartų faktorių derinio.
Galiausiai – tai yra jūsų rankose (ir tai yra gera žinia)
Jei perskaitėte iki čia, turbūt jau supratote pagrindinę mintį: ilgaamžiškumas nėra tik likimo reikalas. Genetika nustato tam tikras ribas, bet ką darote su tuo, kas yra jūsų rankose – tai lemia labai daug.
Geras maistas, reguliarus judėjimas, profilaktiniai vizitai pas veterinarą, meilė ir stabili aplinka – tai nėra sudėtinga formulė. Tai tiesiog atsakingas augintinio turėjimas. Ir tai nereikalauja begalinių pinigų ar laiko – reikalauja dėmesio ir nuoseklumo.
Vienas praktinis patarimas, kurį verta įsiminti: stebėkite savo augintinį. Jūs pažįstate jį geriau nei bet kuris veterinaras. Jei kažkas pasikeitė – valgymas, elgesys, aktyvumas, išvaizda – tai signalas. Anksti pastebėta problema yra pusė sprendimo.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama: kokybė kartais svarbiau nei kiekybė. Augintinis, gyvenantis mylimas, aktyvus, sotus ir sveikas 12 metų, gyveno geriau nei tas, kuris vegetavo 18 metų be tinkamos priežiūros ir dėmesio. Jūsų tikslas – ne tik pailginti gyvenimą, bet ir padaryti jį gerą. O tai, kaip bebūtų sentimentalu, yra tas pats, ko norime ir sau.
