Kas iš tikrųjų yra „nemokamas” turinys internete?
Internetas yra pilnas žodžio „nemokama” – nemokamos muzikos, nemokamų filmų, nemokamų knygų, nemokamų programų. Tačiau teisininkams ir autorių teisių specialistams šis žodis dažnai sukelia galvos skausmą, nes „nemokamas” ir „legalus” – tai du visiškai skirtingi dalykai, kurie labai dažnai painiojami tarpusavyje. Ir ne tik eilinių vartotojų, bet ir žmonių, kurie turėtų žinoti geriau.
Paimkime paprastą pavyzdį: radote internete PDF knygą, kurią visada norėjote perskaityti. Ji tiesiog guli kažkokioje svetainėje, niekas neprašo pinigų, niekas neprašo registruotis. Ar galite ją parsisiųsti? Techniškai – taip. Teisiškai – labai gali būti, kad ne. Ir čia prasideda visa ši sudėtinga istorija apie tai, ką reiškia „nemokamas turinys” teisine prasme.
Šiame straipsnyje bandysime išnarplioti šią painiavą – ne sausu teisiniu žargonu, o taip, kad būtų aišku kiekvienam, kas naudojasi internetu ir nori žinoti, kur yra ta riba tarp legalaus ir nelegalaus.
Autorių teisės – tas nematomasis skydas aplink kūrinį
Pirmiausia reikia suprasti vieną fundamentalų dalyką: autorių teisės atsiranda automatiškai. Nereikia jokios registracijos, nereikia jokio © ženklo (nors jis padeda), nereikia jokio oficialaus paskelbimo. Kai žmogus sukuria kūrinį – rašo eilėraštį, fotografuoja, kuria muziką, rašo programinį kodą – tą pačią akimirką jis tampa to kūrinio autoriumi ir įgyja tam tikras teises.
Lietuvoje autorių teises reguliuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuris iš esmės atitinka Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus. Pagal šį įstatymą, autorius turi išimtinę teisę leisti arba drausti:
- Atgaminti kūrinį (kopijuoti)
- Platinti kūrinį
- Viešai skelbti kūrinį
- Versti ar kitaip adaptuoti kūrinį
- Transliuoti ar kitaip perduoti kūrinį
Ir čia yra esminis momentas: jei kažkas paskelbė jūsų kūrinį internete be jūsų leidimo ir daro jį „nemokamą”, tai nereiškia, kad jūs praradote savo teises. Tai reiškia, kad kažkas pažeidė jūsų teises. Skirtumas milžiniškas.
Tačiau yra ir išimčių. Autorių teisės nėra amžinos – jos galioja autoriaus gyvenimo laikotarpiu ir dar 70 metų po jo mirties. Kai šis laikotarpis baigiasi, kūrinys pereina į viešąją nuosavybę (angl. public domain). Tai reiškia, kad Šekspyro kūriniai, Mocarto kompozicijos ar senovinės fotografijos yra laisvai prieinamos visiems – ir tai yra visiškai legalu.
Trys kategorijos, kurias verta žinoti
Nemokamas turinys internete iš tikrųjų skirstosi į kelias labai skirtingas kategorijas, ir jas supainioti – tai kaip supainioti obuolius su apelsinais. Panašiai atrodo, bet visai ne tas pats.
Pirma kategorija – viešoji nuosavybė (Public Domain). Čia viskas paprasta ir aišku: kūrinys priklauso visiems. Galite jį kopijuoti, platinti, modifikuoti, naudoti komerciniais tikslais – viskas leidžiama. Tokius kūrinius rasite Project Gutenberg platformoje, kur yra dešimtys tūkstančių knygų, kurių autorių teisės jau pasibaigusios. Tai tikrai nemokama ir tikrai legalu.
Antra kategorija – atviros licencijos (Creative Commons ir panašios). Čia autorius sąmoningai nusprendė leisti kitiems naudoti jo kūrinį, bet su tam tikromis sąlygomis. Pavyzdžiui, Creative Commons licencija gali leisti naudoti kūrinį nemokamai, bet tik nekomerciniais tikslais, arba tik su nuoroda į autorių, arba tik jei ir jūsų sukurtas darbas bus platinamas tokiomis pačiomis sąlygomis. Šios licencijos yra teisiškai privalomos, ir jų pažeidimas – tai autorių teisių pažeidimas.
Trečia kategorija – neteisėtai platinamas turinys. Tai yra kūriniai, kurie internete atsidūrė be autoriaus ar teisių turėtojo sutikimo. Jie gali atrodyti visiškai taip pat kaip pirmų dviejų kategorijų turinys – tiesiog guli kažkokioje svetainėje, parsisiunčiasi vienu paspaudimu. Tačiau teisiškai tai yra visiškai kitoks reikalas.
Praktinis patarimas: prieš naudodami bet kokį rastą turinį, pasitikrinkite, ar svetainė nurodo licenciją. Jei nenurodyta – tai dar nereiškia, kad turinys yra laisvas. Dažnai tai reiškia priešingai.
Kas nutinka, kai parsisiunčiate neteisėtą turinį?
Čia daugelis žmonių galvoja: „Na, aš tik parsisiunčiau vieną dainą, kas man gali nutikti?” Ir iš tikrųjų – tikimybė, kad kažkas ateis prie jūsų durų dėl vienos parsisiųstos dainos, yra labai maža. Bet teisinis vaizdas yra kiek sudėtingesnis.
Europos Sąjungos teisė ir Lietuvos įstatymai skiria komercinį ir nekomercinį autorių teisių pažeidimą. Jei parsisiunčiate filmą asmeniniam naudojimui ir jo neplatinat, teisinės pasekmės yra minimalios – daugiausia civilinė atsakomybė, jei teisių turėtojas nuspręstų jus paduoti į teismą (kas praktiškai beveik nevyksta dėl atskirų asmenų). Tačiau jei platinate – situacija kardinaliai keičiasi.
Torrentų pasaulyje yra viena didelė problema: kai parsisiunčiate failą per torrentą, jūs tuo pačiu metu ir platinate jį kitiems. Techniškai jūs esate ir gavėjas, ir platintojas. Tai jau yra rimtesnis pažeidimas, ir kai kuriose ES šalyse interneto paslaugų teikėjai yra įpareigoti perduoti vartotojų duomenis teisių turėtojams, jei šie to prašo.
Lietuvoje situacija kol kas nėra tokia griežta kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje, kur žmonės gauna rimtas baudas. Tačiau teisinė bazė tam egzistuoja, ir niekas negali garantuoti, kad situacija nepasikeis.
Be to, yra ir kita pusė – etinė. Kai „nemokamai” parsisiunčiate muzikantų albumą, jūs iš tikrųjų atimate iš jų pajamas. Ypač tai skaudu smulkiems kūrėjams, kurie neturi didelių leidyklų paramos.
Socialiniai tinklai ir turinio nuosavybė – čia viskas dar painiau
Socialiniai tinklai yra atskira ir labai įdomi tema. Kai įkeliate nuotrauką į Instagram ar Facebook, kas nutinka su jos autorių teisėmis? Daugelis žmonių mano, kad jie jas praranda. Tai nėra tiesa, bet tiesa yra ne ką geresnė.
Perskaitykite bet kurio socialinio tinklo naudojimo sąlygas (žinau, žinau – niekas jų neskaito, bet verta bent kartą), ir rasite tokią formuluotę: jūs suteikiate platformai neišimtinę, nemokamą, pasaulinę licenciją naudoti jūsų turinį. Tai reiškia, kad Facebook gali naudoti jūsų nuotraukas reklamoje, rodyti jas kitiems vartotojams, perduoti jas partneriams – ir viskas tai teisiškai legalu, nes jūs sutikote su sąlygomis.
Tačiau čia yra ir kita problema: kai kiti vartotojai „dalinasi” jūsų turiniu socialiniuose tinkluose, ar tai yra legalu? Techniškai – taip, nes platforma suteikia tam tikras dalinimosi galimybes. Bet jei kažkas parsisiunčia jūsų nuotrauką ir ją naudoja savo komerciniais tikslais – tai jau yra autorių teisių pažeidimas.
Dar vienas aspektas: kai matote YouTube vaizdo įrašą ir norite jį naudoti savo projekte, „nemokamas peržiūrai” nereiškia „nemokamas naudojimui”. YouTube vaizdo įrašai yra apsaugoti autorių teisių, ir jų naudojimas be leidimo – net jei jie yra viešai prieinami – gali būti pažeidimas.
Praktinis patarimas: ieškodami nuotraukų ar vaizdo įrašų savo projektams, naudokite specialias platformas kaip Unsplash, Pexels ar Pixabay, kur kūrėjai sąmoningai suteikia plačias licencijas. Arba naudokite Google paieškos filtrus, kurie leidžia ieškoti tik Creative Commons licencijuoto turinio.
Freeware, Shareware ir Open Source – programinė įranga ir jos teisiniai niuansai
Programinės įrangos pasaulyje „nemokamas” žodis turi net kelias skirtingas reikšmes, ir jas supainioti gali kainuoti brangiai – ypač verslo kontekste.
Freeware – tai programinė įranga, kurią galite naudoti nemokamai, bet tai nereiškia, kad galite ją modifikuoti ar platinti. Skype (senesnės versijos), Adobe Reader – tai klasikiniai pavyzdžiai. Jūs turite teisę naudoti, bet ne daugiau.
Open Source – čia situacija sudėtingesnė. Atviro kodo programinė įranga dažnai yra nemokama, ir jūs galite peržiūrėti jos kodą, modifikuoti ir platinti. Bet – ir čia yra svarbus „bet” – skirtingos atviro kodo licencijos turi skirtingus reikalavimus. GPL licencija, pavyzdžiui, reikalauja, kad jei naudojate GPL licencijuotą kodą savo programoje ir ją platinate, tai ir jūsų programa turi būti platinama su GPL licencija. Tai vadinama „copyleft” principu, ir jo nepaisymas gali turėti rimtų teisinių pasekmių.
MIT ar Apache licencijos yra lankstesnės – galite naudoti kodą net komercinėse programose, tereikia nurodyti originalų autorių.
Verslo kontekste tai yra itin svarbu. Yra buvę atvejų, kai didelės kompanijos naudojo GPL licencijuotą kodą savo komerciniuose produktuose ir vėliau turėjo arba atskleisti visą savo produkto kodą, arba sumokėti kompensacijas. Tai ne teorija – tai realūs teismo procesai.
Praktinis patarimas programuotojams ir verslo atstovams: visada patikrinkite licenciją prieš naudodami bet kokį atvirą kodą komerciniame projekte. Tokios priemonės kaip FOSSA ar Black Duck gali automatiškai nuskaityti jūsų projektą ir identifikuoti visas naudojamas licencijas.
Kaip teisiškai naudoti rastą turinį – praktinis vadovas
Gerai, teorija yra teorija, bet ką daryti praktiškai? Štai keletas konkrečių scenarijų ir rekomendacijų.
Jei rašote tinklaraštį ar kuriate turinį:
- Nuotraukoms naudokite Unsplash, Pexels, Pixabay – jose esančios nuotraukos yra laisvai naudojamos net komerciniais tikslais
- Muzikai fone naudokite Free Music Archive arba YouTube Audio Library
- Jei norite cituoti kito autoriaus tekstą, galite tai daryti ribotai (tai vadinama „fair use” arba „teisėta citata”), bet visada nurodykite šaltinį ir naudokite tik tiek, kiek būtina
- Niekada nenaudokite Google Images rastų nuotraukų be patikrinimo – net jei nuotrauka atrodo „laisva”, tai gali būti apgaulingas įspūdis
Jei esate kūrėjas ir norite apsaugoti savo turinį:
- Aiškiai nurodykite licenciją prie savo kūrinių – net paprastas © ženklas su metais ir vardu padeda
- Jei norite leisti kitiems naudoti jūsų turinį, pasirinkite tinkamą Creative Commons licenciją adresu creativecommons.org
- Svarbiems kūriniams (ypač verslo kontekste) svarstykite oficialią registraciją – Lietuvoje tai galima padaryti per Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių asociaciją (LATGA)
- Jei radote, kad kažkas naudoja jūsų turinį be leidimo, pirmiausia siųskite DMCA (arba analogišką) pranešimą platformai – tai dažnai efektyviau nei teisiniai veiksmai
Jei esate mokytojas ar dirbate švietimo srityje: Daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, yra specialios išimtys švietimo tikslams. Galite naudoti tam tikrą kiekį apsaugoto turinio mokymosi tikslais, bet tai nėra neribota teisė. Visada geriau naudoti oficialiai licencijuotus šaltinius arba kreiptis į bibliotekas, kurios dažnai turi prieigą prie teisėtų išteklių.
Kai „nemokamas” tampa brangiu – arba kodėl visa tai svarbu
Galima pagalvoti, kad visa ši teisinė analizė yra skirta tik teisininkams ar didelėms kompanijoms. Bet iš tikrųjų tai liečia kiekvieną iš mūsų – ir kaip vartotojus, ir kaip potencialius kūrėjus.
Interneto kultūra ilgą laiką buvo grįsta idėja, kad informacija nori būti laisva. Ir yra kažkas labai gražaus šioje idėjoje. Tačiau realybė yra tokia, kad kūrimas reikalauja laiko, pastangų ir dažnai pinigų. Muzikantas, kuris metus rašė albumą, fotografas, kuris keliavo į kitą pasaulio galą dėl vienos nuotraukos, rašytojas, kuris praleido trejus metus prie romano – jie visi turi teisę spręsti, kaip jų darbas bus naudojamas.
Tuo pačiu metu pernelyg griežta autorių teisių apsauga gali stabdyti kultūros raidą. Kai kūriniai per ilgai lieka privačioje nuosavybėje, visuomenė netenka galimybės jais laisvai naudotis, juos adaptuoti, kurti remiantis jais. Tai yra nuolatinė įtampa tarp kūrėjų teisių ir visuomenės interesų, ir ji niekur nedings.
Šiandien, kai dirbtinis intelektas generuoja tekstus, muzikos ir vaizdus, ši diskusija tampa dar aktualesnė. Ar AI sukurtas turinys yra apsaugotas autorių teisių? Kas yra „autorius” tokiu atveju? Ar AI gali pažeisti autorių teises, jei buvo apmokytas naudojant apsaugotus kūrinius? Šie klausimai šiuo metu yra aktyviai sprendžiami teismuose visame pasaulyje, ir atsakymų dar nėra.
Tad kitą kartą, kai internete rasite kažką „nemokamo”, skirkite sekundę pagalvoti: nemokama kam? Ir kas sumokėjo kainą, kad tai sukurtų? Šie klausimai nėra skirti sukelti kaltės jausmą – jie skirti padėti priimti informuotesnius sprendimus tiek kaip vartotojams, tiek kaip žmonėms, kurie galbūt patys kuria ir nori, kad jų kūryba būtų gerbiama.
