Kas iš tiesų slepiasi po tais sulenktais ausimis?
Jei kada nors matėte škotų sulankstytą katę – tą plokščiaveidę, apvaliaakę, mažomis ausytėmis sutvėrimą, kuris atrodo lyg gyvas animacinis personažas – tikriausiai suprantate, kodėl ši veislė tapo tokia populiari. Instagramas pilnas jų nuotraukų, žvaigždės jas nešiojasi ant rankų, o veisėjai laukiančiųjų sąrašus pildo mėnesiais į priekį. Tačiau už tos neįtikėtinai mielos išvaizdos slypi rimta ir daugelio ignoruojama problema, apie kurią veterinarai kalba jau dešimtmečius, o visuomenė – vis dar per mažai.
Škotų kačių veisimas – tai tema, kuri skaldo katininkų bendruomenę, kelia etikos klausimus ir verčia susimąstyti, kur baigiasi grožio standartai ir prasideda gyvūno kančia. Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti visą šį kamuolį – nuo genetikos iki rinkos ekonomikos, nuo veterinarinės etikos iki paprastų žmonių sprendimų.
Kaip atsirado tos sulenktos ausys – ir kodėl tai nėra atsitiktinumas
Visa škotų sulankstytų kačių istorija prasideda 1961 metais Škotijoje, kai ūkininkas Williamas Rossas pastebėjo neįprastą katę vardu Susie – jos ausys buvo sulenktos į priekį, tarsi kas jas nuspaudė. Tai buvo natūrali genetinė mutacija. Rossas susidomėjo, pradėjo veisti ir taip atsirado veislė, kurią šiandien žinome kaip Scottish Fold.
Bet štai kur prasideda problemos. Ta pati mutacija, kuri sulenkia ausis, veikia ne tik kremzlinį ausų audinį. Ji paveikia visą kūno kremzlinę ir kaulinę sistemą. Genas, atsakingas už sulenktas ausis, yra dominantinis – tai reiškia, kad pakanka vienos kopijos, kad ausys sulįstų. Tačiau tas pats genas sukelia osteochondrodisplaziją – kaulų ir kremzlių vystymosi sutrikimą, kuris paveikia visą kūną, ypač galūnes ir uodegą.
Paprasčiau tariant: nėra tokio dalyko kaip „sveika sulankstyta škotų katė”. Kiekvienas gyvūnas, turintis sulenktas ausis, turi ir šią genetinę ligą. Klausimas tik – kiek stipriai ji pasireiškia ir kada pradės kelti rimtų problemų.
Osteochondrodisplazija – liga, apie kurią vengiama kalbėti
Osteochondrodisplazija skamba sudėtingai, bet esmė paprasta: kremzlė ir kaulai formuojasi netaisyklingai. Škotų kačių atveju tai dažniausiai reiškia, kad sąnariai – ypač kulkšnių, kelių ir uodegos – laikui bėgant deformuojasi, sukelia skausmą ir riboja judesius.
Problema ta, kad katės – kaip ir daugelis gyvūnų – labai gerai slepia skausmą. Evoliuciškai tai prasminga: silpnas plėšrūnas greitai tampa kito plėšrūno auka. Todėl škotų katė gali metų metus kentėti, o šeimininkas net neįtars, kad kažkas negerai. Požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Katė vengia šokinėti arba tai daro atsargiau nei anksčiau
- Nenori, kad liestumėte uodegą ar kojas
- Keistai sėdi – dažnai „Budos poza” (ant užpakalio, kojomis į priekį) gali būti ne mielas įprotis, o bandymas sumažinti spaudimą sąnariams
- Mažiau aktyvus, daugiau miega
- Šlubčioja arba juda nenatūraliai
Britų veterinarų asociacija ir daugelis kitų profesinių organizacijų jau seniai rekomenduoja visiškai atsisakyti sulankstytų ausų škotų kačių veisimo. Nyderlanduose, Australijoje ir kai kuriose kitose šalyse tokių kačių veisimas yra tiesiog uždraustas. Lietuva, deja, kol kas prie tokių šalių neprisijungusi.
Veisėjų argumentai ir kodėl kai kurie iš jų nelaiko vandens
Žinoma, veisėjai turi savų argumentų. Dažniausiai girdimi trys:
„Ne visos sulankstytų ausų katės kenčia.” Tai iš dalies tiesa – ligos sunkumas skiriasi. Tačiau tai nereiškia, kad katė sveika. Tai reiškia, kad ji kol kas neturi ryškių simptomų. Genetinis defektas niekur nedingsta.
„Veisiame tik su tiesiaausėmis škotų katėmis, todėl genetinė rizika mažesnė.” Tai šiek tiek sudėtingesnė situacija. Jei sulankstytą katę kryžmini su tiesiaause (Scottish Straight), dalis palikuonių turės sulenktas ausis, dalis – tiesias. Tie, kurie turės tiesias ausis, gali būti sveikesni. Tačiau tie, kurie turės sulenktas – vis tiek turės genetinę problemą. Ir veisėjai dažniausiai būtent juos parduoda brangiau.
„Mano katė gyvena laimingai ir be skausmo.” Tai subjektyvu ir, kaip minėta, katės slepia skausmą. Be rentgeno nuotraukų ir veterinarinio įvertinimo šio teiginio patikrinti neįmanoma.
Yra ir sąžiningų veisėjų, kurie reguliariai tikrina savo kates, bendradarbiauja su veterinarais ir stengiasi kuo labiau sumažinti riziką. Tačiau jie – greičiau išimtis nei taisyklė, ypač kalbant apie masinius veisėjus, kuriems svarbiausia – kaina ir greitis.
Rinkos logika prieš gyvūnų gerovę
Čia ir glūdi tikroji problema. Škotų sulankstyta katė – tai pinigai. Geri pinigai. Lietuvoje tokie kačiukai kainuoja nuo 400 iki 1500 eurų ir daugiau, priklausomai nuo spalvos, kilmės ir veisėjo reputacijos. Socialiniai tinklai sukūrė milžinišką paklausą – žmonės nori turėti tai, ką mato influencerių profiliuose.
Kai paklausa didelė, o pasiūla ribota, atsiranda du scenarijai. Pirmas – atsakingi veisėjai, kurie veisia nedaug, rūpinasi kiekvienu gyvūnu, tikrina genetiką ir parduoda brangiai, bet sąžiningai. Antras – „kačių fabrikėliai”, kurie veisia masiškai, negalvoja apie genetinę sveikatą, o kačiukus parduoda greičiau ir pigiau.
Problema ta, kad pirkėjas dažnai negali atskirti vieno nuo kito. Gražios nuotraukos socialiniuose tinkluose, keli teigiami atsiliepimai ir draugiška žinutė – to pakanka, kad žmogus pervestų pinigus. O po metų ar dvejų, kai katei pradeda skaudėti sąnarius, veisėjas jau seniai pardavė naują partiją.
Veterinarinės klinikos Lietuvoje pastebi augantį škotų kačių pacientų skaičių su sąnarių problemomis. Gydymas – ilgas, brangus ir dažnai tik paliatyvus. Skausmo malšinimas, antiuždegiminiai vaistai, kartais operacijos. Šeimininkai išleidžia šimtus ar tūkstančius eurų, o katė vis tiek kenčia.
Ką daryti, jei jau turite škotų katę?
Jei jau esate škotų katės šeimininkas – nereikia pulti į paniką ir kaltinti savęs. Daugelis žmonių tiesiog nežinojo. Svarbiausia – žinoti dabar ir veikti atitinkamai.
Keletas konkrečių rekomendacijų:
- Reguliariai lankykitės pas veterinarą – bent kartą per metus, o geriau du kartus. Paprašykite specialiai įvertinti sąnarius ir uodegą.
- Stebėkite elgesio pokyčius – jei katė staiga tapo mažiau aktyvi, vengia tam tikrų judesių ar reaguoja į lietimą, tai gali būti skausmo požymis.
- Pasitarkite dėl rentgeno – tai vienintelis būdas tiksliai pamatyti, kaip atrodo sąnariai. Ankstyvas diagnozavimas leidžia pradėti gydymą laiku.
- Neleiskite katei nutukti – papildomas svoris dar labiau apkrauna ir taip pažeistus sąnarius.
- Užtikrinkite patogią aplinką – žemi baldai, lengvai pasiekiami miegojimo vietos, šiltos pagalvėlės sąnariams.
- Nesterilizuotų kačių neveiskite – jei turite sulankstytų ausų katę, prašome jos neversti daugintis. Tai tik pratęs kančių grandinę.
Alternatyvos – nes mielos katės egzistuoja ir be genetinių problemų
Jei svajojate apie katę, bet dar nepirkote – verta pagalvoti apie alternatyvas. Škotų tiesiaausės katės (Scottish Straight) – tos pačios veislės, bet be sulenkimo geno – yra tokios pat gražios, tokios pat meilios, tačiau neturi šios specifinės genetinės problemos. Jos rečiau reklamuojamos, todėl ir mažiau žinomos, bet tai tik rinkos, ne kokybės klausimas.
Britų trumpaplaukės katės – artimos giminaitės, apvalios, ramios, meilios – taip pat puikus pasirinkimas. Jos turi savų sveikatos iššūkių (kaip ir daugelis veislinių kačių), bet osteochondrodisplazija joms nebūdinga.
Ir, žinoma, yra metisai – paprastos, mišrių genų katės iš prieglaudų. Jos dažnai sveikesnės už veislines, nes genetinė įvairovė veikia kaip natūrali apsauga nuo paveldimų ligų. Prieglaudose Lietuvoje laukia šimtai kačių, kurioms reikia namų. Jos gal ir neturi „instagramiškos” išvaizdos, bet meilės duoti gali ne mažiau.
Kai grožis tampa etikos klausimu
Galiausiai visa ši diskusija atsiremia į vieną esminį klausimą: ar turime teisę tyčia veisti gyvūnus su genetiniais defektais vien dėl to, kad mums patinka jų išvaizda?
Škotų sulankstytų kačių atvejis nėra unikalus. Panašios problemos egzistuoja su persų katėmis (kvėpavimo problemos dėl suplotos snukio formos), su buldogais (taip pat kvėpavimo sutrikimai), su daksų šunimis (stuburo problemos). Visais šiais atvejais žmonės sukūrė „grožio standartus”, kurie gyvūnams kainuoja sveikatą ir kartais – gyvenimo kokybę.
Tai nereiškia, kad reikia nekęsti škotų kačių ar jų šeimininkų. Tai reiškia, kad reikia kalbėti atvirai, informuoti pirkėjus, reikalauti iš veisėjų atsakomybės ir galbūt – sekti kitų šalių pavyzdžiu bei svarstyti teisinius apribojimus.
Kol kas geriausia, ką galime padaryti – skleisti informaciją. Kiekvienas žmogus, kuris sužino apie šią problemą ir pasirenka atsakingiau, yra mažas, bet realus pokytis. O katės – tos apvaliomis akimis žiūrinčios, purknojančios, mūsų širdis vogančios būtybės – nusipelno daugiau nei būti mados aksesuarais su paslėptu skausmo kainiaraščiu.
