Kai vyrai švenčia kartu: ko mokslininkai ilgai nedrįso tirti
Yra tokių temų, apie kurias akademinis pasaulis ilgai tylėjo – ne todėl, kad jos neįdomios, o todėl, kad atrodė per daug „akivaizdžios” arba, priešingai, per daug jautrios. Vyriška draugystė ir jos šventimas buvo lygiai tokia tema. Dešimtmečius antropologai ir sociologai kruopščiai dokumentavo moterų socialines ceremonijas, giminystės ryšius, bendruomenines apeigas – o vyriški susibūrimai dažnai buvo nušluoti į šalį kaip „tiesiog alaus gėrimas” arba „tiesiog futbolo žiūrėjimas”. Laimė, pastaraisiais dešimtmečiais situacija pasikeitė, ir tai, ką mokslininkai atrado, yra tikrai įdomu.
Antropologiniai tyrimai atskleidė, kad tai, ką mes vadiname „vyrų draugysčių šventimais” – nuo tradicinių medžioklės ritualų iki šiuolaikinių stag party vakarėlių – yra daug sudėtingesnė ir prasmingesnė socialinė praktika, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir ne, čia nekalbama apie tai, kad vyrai „iš tikrųjų” jautrūs ir tiesiog bijo to parodyti. Tai daug subtiliau.
Ritualas be pavadinimo: kaip vyrai kuria priklausymo jausmą
Vienas iš labiausiai intriguojančių atradimų – tai, kad vyriški draugysčių šventimo ritualai dažnai egzistuoja be aiškaus pavadinimo ar sąmoningo pripažinimo. Kai antropologė Joyce Benenson iš Harvardo atliko tyrimus apie vyrų socialines grupes, ji pastebėjo kažką keisto: vyrai reguliariai kartodavo tuos pačius veiksmus, tuos pačius žodžius, tuos pačius judesius – ir kategoriškai neigė, kad tai yra ritualas.
„Mes tiesiog taip darome” – tipiškas atsakymas. Bet „tiesiog taip darymas” kartojamas dešimtmečius, perduodamas iš kartos į kartą, atliekamas su nuoseklia tvarka ir emocine reikšme – tai ir yra ritualas, nesvarbu, kaip jį vadini.
Štai keli pavyzdžiai, kurie gali atrodyti pažįstami:
- Specifinė tvarka, kuria perkamos eilė gėrimų (kas pirmas, kas antras, kas niekada nemoka – ir visi tai žino)
- Tam tikros frazės ar pokštai, kurie kartojami kiekvieną kartą susitikus
- Specifinės vietos, kuriose „visada” susitinkama
- Neišsakytos taisyklės apie tai, kokios temos aptariamos ir kokios – ne
Antropologas David Gilmore, tyrinėjęs vyriškumo konstrukcijas įvairiose kultūrose, teigė, kad šie ritualai atlieka labai svarbią funkciją: jie leidžia vyrams išreikšti emocinį artumą be to, kad reikėtų jį tiesiogiai įvardinti. Tai nėra silpnumas ar vengimas – tai tiesiog kitoks emocinio ryšio kūrimo būdas.
Nuo medžioklės iki boulingo: kaip šventimo formos keitėsi per amžius
Jei pažvelgtume į vyriškų draugysčių šventimo istoriją, rastume nuostabiai nuoseklų siūlą, besitęsiantį nuo priešistorės iki šių dienų. Kinta formos, bet funkcija lieka ta pati.
Paleolito laikotarpio tyrimai (taip, antropologai iš tikrųjų bando rekonstruoti ir tai) rodo, kad bendros medžioklės po sėkmingos kampanijos buvo ne tik maisto paskirstymo ceremonija – jos buvo socialinio ryšio atnaujinimo ritualas. Vyrų grupės, kurios kartu medžiojo, turėjo specifines ceremonijas, kuriomis pažymėdavo sėkmę: specifiniai šokiai, maisto dalijimosi tvarka, istorijų pasakojimas.
Senovės Graikijoje simposiumai – tie garsieji filosofų gėrimo vakarai – buvo daug ritualizuotesni, nei atrodo iš Platono dialogų. Buvo griežta tvarka, kas kalba pirmas, kaip skiedžiamas vynas, kokia tema aptariama kiekviename „rate”. Tai nebuvo chaotiškas girtuoklių susibūrimas – tai buvo kruopščiai sukonstruota socialinė ceremonija.
Viduramžių gildijos turėjo sudėtingas „brolybės vakarienių” tradicijas, kuriose kiekvienas gestas turėjo prasmę. Naujojo nario priėmimas į gildiją buvo lydimas specifinių šventimo ritualų, kurie simboliškai pažymėdavo jo perėjimą į „brolių” ratą.
Šiuolaikinis stag party (arba „bachelor party”) – tai, ką daugelis laiko gana nauja ir gana kvaila tradicija – iš tikrųjų turi šaknis bent jau Viktorijos laikų Anglijoje, o kai kurie tyrinėtojai jas seka iki antikos. Simbolinė „paskutinė laisvės naktis” yra perėjimo rito forma, žyminti vyro perėjimą iš vieno socialinio statuso į kitą.
Kultūrų skirtybės: kaip skirtingose visuomenėse vyrai švenčia draugystę
Čia prasideda tikrai įdomu. Lyginamoji antropologija atskleidžia, kad nors vyriškų draugysčių šventimo universalai egzistuoja, kultūriniai variantai yra stulbinančiai įvairūs.
Japonijoje „nomikai” – darbo kolektyvų gėrimo vakarai – yra socialiai privalomi ritualai, kurie atlieka labai specifinę funkciją: leidžia hierarchinėje visuomenėje laikinai „išjungti” hierarchiją. Tai vieta, kur jaunesnysis darbuotojas gali pasakyti viršininkui tai, ko niekada nepasakytų biure. Alkoholis čia yra ne tikslas, o socialinis „leidimas” – simbolinis ženklas, kad dabar galima kalbėti kitaip.
Suomijoje sauna kultūra yra vienas labiausiai ištirtų vyriškos draugystės ritualų. Tyrimai rodo, kad suomių vyrai saunoje kalba apie dalykus, apie kuriuos niekur kitur nekalbėtų. Antropologai tai vadina „saugumo burbulo” efektu – fizinė aplinka (karšta, tamsi, izoliuota) sukuria psichologinę erdvę, kurioje socialiniai sargai atsipalaiduoja.
Brazilijoje „churrasco” – kepsnių vakarai – yra ritualizuota vyriškos draugystės forma, turinti labai aiškią hierarchiją: kas kepėjas (aukštas statusas), kas padeda (vidutinis statusas), kas tiesiog sėdi ir laukia (svečias arba naujokas). Šis statusų žaidimas yra visiškai sąmoningas ir visiškai malonus visiems dalyviams.
Nigerijoje tarp jorubų genties vyrų draugystės šventimas dažnai susijęs su „oge” konceptu – laiku, skirtu tik draugams, be jokių praktinių tikslų. Tai laikoma ne prabanga, o būtinybe. Vyras, kuris neturi laiko draugams, laikomas arba labai vargšu, arba labai nelaimingu.
Lietuvoje, beje, etnologai yra dokumentavę specifines vyriškų susibūrimų tradicijas, susijusias su talkomis – bendro darbo vakarais, kurie visada baigdavosi bendru valgymu ir gėrimu. Tai buvo ne tik ekonominis, bet ir socialinis institutas, kuriame vyrai atnaujindavo ryšius, spręsdavo konfliktus ir tvirtindavo bendruomenės hierarchiją.
Psichologinis matmuo: kodėl vyrams reikia „savo erdvės”
Antropologiniai tyrimai neišvengiamai susikerta su psichologiniais, ir čia atsiranda keletas labai praktiškai naudingų įžvalgų.
Psichologas Niobe Way iš Bostono universiteto atliko ilgalaikį tyrimą, stebėdamas vyrų draugystes nuo paauglystės iki brandos. Jo išvados buvo netikėtos: jauni vyrai (14-16 metų) kalbėjo apie draugystę labai emocingai, naudodami tokius žodžius kaip „meilė”, „negaliu be jo gyventi”, „jis mane supranta”. Tačiau tie patys vyrai sulaukę 20-25 metų kalbėjo apie draugystę daug šalčiau ir instrumentaliau. Kas atsitiko?
Way teigia, kad kultūriniai lūkesčiai – „vyrai neturėtų būti tokie artimi” – pamažu „išmoko” vyrus slėpti emocinį artumą. Ir čia įdomiausia: šventimo ritualai dažnai yra ta erdvė, kurioje šis slopinimas laikinai atšaukiamas. Kai vyrai kartu švenčia – nesvarbu, ar tai pergalė sporto aikštelėje, ar draugo gimtadienis, ar tiesiog penktadienio vakaras – jie leidžia sau būti artimesniems, nei „leidžia” kasdienė socialinė norma.
Tai paaiškina, kodėl tokie renginiai yra tokie svarbūs ir kodėl jų nebuvimas turi realių psichologinių pasekmių. Tyrimai rodo, kad vyrai, kurie neturi reguliarių socialinių ritualų su draugais, dažniau kenčia nuo:
- Didesnio streso lygio ir prastesnio streso valdymo
- Mažesnio pasitenkinimo gyvenimu net ir tada, kai objektyvios gyvenimo sąlygos yra geros
- Didesnės priklausomybės nuo partnerės kaip vienintelio emocinio palaikymo šaltinio (kas kelia papildomą spaudimą santykiams)
- Didesnės socialinės izoliacijos rizikos senstant
Praktinis patarimas čia yra labai paprastas, bet dažnai ignoruojamas: reguliarumas yra svarbiau nei intensyvumas. Moksliniai tyrimai rodo, kad dažni, bet trumpi susitikimai (savaitinis alus, mėnesinis futbolas) yra daug naudingesni socialiniam ryšiui nei reti, bet ilgi susibūrimai (metinė išvyka).
Šiuolaikinės problemos: kodėl vyriška draugystė tampa retenybe
Čia reikia kalbėti apie nemalonią realybę. Sociologiniai tyrimai nuosekliai rodo, kad vyriška draugystė – ir ypač jos šventimas – modernybėje yra krizėje.
2021 metų Survey Center on American Life tyrimas parodė, kad 15% amerikiečių vyrų teigė neturį nė vieno artimo draugo. 1990 metais tas skaičius buvo 3%. Tai dramatiškas pokytis per vieną kartą.
Kodėl taip atsitiko? Antropologai ir sociologai nurodo kelis veiksnius:
Geografinis mobilumas – šiuolaikiniai vyrai dažnai perkelia gyvenvietę dėl darbo, ir kiekvieną kartą draugystės tinklai turi būti kuriami iš naujo. Tai sunkiau nei atrodo, ypač po 30 metų.
Laiko ekonomika – darbas, šeima, vaikų veiklos, namų ūkis. Kai visa tai sudėta, „laikas draugams” tampa prabanga, o ne prioritetu. Ir tai yra kultūrinis pasirinkimas, ne objektyvi būtinybė – bet jis turi realių pasekmių.
Skaitmeninė iliuzija – socialiniai tinklai sukuria jausmą, kad esi „susijęs” su draugais, nors iš tikrųjų tik matai jų nuotraukas. Tyrimai rodo, kad skaitmeninė komunikacija negali pakeisti fizinio buvimo kartu – bent jau ne tais tikslais, kuriuos atlieka draugystės šventimo ritualai.
Vyriškumo normos – vis dar egzistuoja kultūrinė žinutė, kad „rimtas vyras” neturi laiko „vaikištiems” draugų susibūrimams. Tai absurdiška, bet veikia.
Kaip tai atrodo praktiškai: šventimo ritualų kūrimas šiandien
Gerai, bet ką su visa šia antropologine informacija daryti praktiškai? Štai keletas konkrečių įžvalgų, pagrįstų tuo, ką tyrimai sako apie tai, kas veikia.
Ritualizuokite reguliarumą. Geriausiai veikiantys vyriški draugystės ritualai turi fiksuotą laiką – ne „susitiksime kai turėsime laiko”, o „pirmą kiekvieno mėnesio penktadienį”. Tai atrodo smulkmena, bet tyrimai rodo, kad fiksuotas laikas sumažina organizacinę naštą ir padidina tikimybę, kad susitikimas iš tikrųjų įvyks.
Sukurkite „trečią vietą”. Sociologas Ray Oldenburg aprašė „trečiųjų vietų” (nei namai, nei darbas) svarbą socialiniam gyvenimui. Vyriškų draugysčių šventimui reikia tokios vietos – specifinės vietos, kuri asocijuojasi su tuo konkrečiu ryšiu. Tai gali būti baras, sporto salė, draugo garažas – bet svarbu, kad ji būtų nuolatinė.
Leiskite ritualui atsirasti natūraliai. Nebandy”te sukurti ritualo sąmoningai – tai neveikia. Vietoj to, atkreipkite dėmesį į tai, ką jau darote reguliariai, ir sąmoningai apsaugokite tą praktiką nuo išorinių trukdžių.
Perėjimo ritai yra svarbūs. Kai draugas pereina svarbų gyvenimo etapą – vedybos, vaiko gimimas, nauja darbovietė, net sunkus periodas – pažymėkite tai. Tai ne tik „malonu” – tai socialiai svarbu. Tyrimai rodo, kad vyrai, kurių perėjimo ritai buvo pažymėti draugų, lengviau adaptuojasi prie naujų gyvenimo etapų.
Fizinė veikla kaip katalizatorius. Daugelyje kultūrų vyriška draugystė švenčiama per bendrą fizinę veiklą – ir tai nėra atsitiktinumas. Tyrimai rodo, kad bendra fizinė veikla (sportas, darbas, net ilgas pasivaikščiojimas) skatina „šalutinį” emocinį atsivėrimą – vyrai kalba apie svarbius dalykus lengviau, kai jų dėmesys iš dalies nukreiptas į fizinę užduotį.
Kai draugystė tampa istorija: šventimų atminties funkcija
Yra dar vienas aspektas, kurį antropologai pabrėžia, bet kuris retai patenka į populiariuosius straipsnius apie vyrų draugystę: šventimų atminties funkcija.
Bendrai praleistas laikas, ypač pažymėtas ritualais ar šventimais, sukuria tai, ką psichologai vadina „bendrąja atmintimi” – istorijų ir patyrimų rinkiniu, kuris yra grupės, o ne individo nuosavybė. „Atsimeni, kai mes…” – tai ne tik nostalgija. Tai socialinis klijai, laikantys grupę kartu.
Tyrimai su vyresnio amžiaus vyrais rodo, kad tie, kurie turi turtingą bendrą atmintį su draugais, jaučiasi daug mažiau vieniši senstant – net jei tie draugai dabar gyvena toli arba jau mirę. Bendros istorijos yra savotiška draugystės „investicija”, kuri duoda grąžą dešimtmečiais.
Tai reiškia, kad vyriškų draugysčių šventimas nėra tik apie dabartinį malonumą – tai investicija į ateitį. Kiekvienas kartu praleistas vakaras, kiekviena bendra nuotykis, kiekvienas pažymėtas gyvenimo momentas tampa tos bendros atminties dalimi.
Ir galbūt tai yra svarbiausia antropologinė įžvalga apie vyriškų draugysčių šventimą: tai nėra „laiko švaistymas” ar „vaikiškas elgesys”. Tai yra vienas fundamentaliausių žmogaus socialinių poreikių tenkinimo būdų – tiesiog su savo specifiniu stilium, savo ritualais ir savo kalba. Tą kalbą verta suprasti – ir ja kalbėti.
