Kai durų skaičiuoti tampa filosofija
Turbūt kiekvienas esame girdėję tą keistą posakį apie „devetas duris”. Kai kas juokiasi, kad tai tiesiog durys į balkoną, kiti įžvelgia gilesnę prasmę. Tiesą sakant, šis pasakymas yra vienas iš tų lietuviškų išsireiškimų, kurie verčia sustoti ir pagalvoti – o iš tikrųjų, ką tai reiškia?
Devetos durys – tai ne apie fizines duris, ne apie architektūrą ar statybas. Tai apie tai, kas vyksta mūsų galvose, kaip suvokiame pasaulį ir kokius sprendimus priimame. Kai sakome, kad kažkas „ieško devetų durų”, dažniausiai turime omenyje žmogų, kuris komplikuoja paprastus dalykus, ieško sudėtingų sprendimų ten, kur jų nereikia, arba tiesiog nesugeba suprasti akivaizdžių dalykų.
Bet ar tik tiek? Pasirodo, šis išsireiškimas turi daug daugiau niuansų nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais devetos durys – tai ne tik apie kvailumą ar nesupratimą, bet ir apie kūrybiškumą, netikėtus sprendimus, gebėjimą mąstyti kitaip nei visi.
Iš kur atsirado tos paslaptingos durys
Lietuvių kalboje devynetas skaičius visada turėjo ypatingą reikšmę. Devyni – tai beveik dešimt, bet dar ne visai. Tai tarsi kažkas nebaigto, neužbaigto, viršijančio normalias ribas. Senojoje lietuvių mitologijoje devynetas skaičius buvo siejamas su magiškais ritualais ir užkeikimais.
Kai kalbame apie devetas duris, iš esmės kalbame apie duris, kurių nėra. Įsivaizduokite seną namą su aštuoniomis durimis – į kambarį, į virtuvę, į sandėliuką, į rūsį, į palėpę, į garažą, į vonią, į prieškambarį. Visos durys turi savo paskirtį, visos yra reikalingos. O devetos? Jų tiesiog nėra. Jos egzistuoja tik to, kuris jų ieško, vaizduotėje.
Taip ir gyvenime – kartais žmonės ieško sprendimų, kurių nereikia, problemų, kurių nėra, kelių, kuriais nereikia eiti. Tai ir yra devetos durys – iliuzija, savęs apgaudinėjimas, noras komplikuoti tai, kas paprasta.
Kada mes tampame devetų durų ieškotojais
Įdomiausia tai, kad kiekvienas iš mūsų tam tikru gyvenimo momentu tampame devetų durų ieškotoju. Kartais tai atsitinka dėl streso, kartais dėl per didelio noro viską padaryti tobulai, o kartais – tiesiog dėl to, kad nemokame priimti paprastų sprendimų.
Paimkime kasdienį pavyzdį. Jums reikia nusipirkti duonos. Paprasta užduotis, tiesa? Bet štai jūs pradedate galvoti: o gal geriau kepti pačiam? O gal reikėtų rasti tą vienintelę kepyklą, kuri naudoja tik ekologišką miltus? O gal apskritai atsisakyti duonos ir pereiti prie ryžių? Ir štai jau ieškote devetų durų – komplikuojate paprastą užduotį iki absurdo.
Darbe tai pasireiškia dar ryškiau. Vadovas prašo parengti ataskaitą. Vietoj to, kad paprasčiausiai surinktumėte duomenis ir pateiktumėte juos aiškiai, pradedate kurti sudėtingas schemas, ieškoti papildomų duomenų šaltinių, kurti naujas analizės metodikas. Rezultatas? Ataskaita pavėluoja, o jos sudėtingumą supranta tik jūs pats.
Kūrybiškumas ar kvailumas – plona riba
Bet čia slypi įdomus paradoksas. Kartais tie, kurie ieško devetų durų, atranda dešimtas. Kartais būtent tas „nereikalingas” komplikavimas, tas atkaklus ieškojimas kažko daugiau veda prie tikrai naujų atradimų.
Steve’as Jobsas ieškojo devetų durų, kai norėjo sukurti telefoną be mygtukų. Visi sakė, kad tai beprasmiška – telefonai visada turėjo mygtukus, kam komplikuoti? Bet jis ieškojo, ir rado. Wright broliai ieškojo devetų durų, kai bandė priversti sunkesnį už orą aparatą skristi. Visi žinojo, kad tai neįmanoma, bet jie ieškojo ir rado.
Taigi problema nėra pačiame ieškojime – problema yra tada, kai nežinai, ko ieškai, ir kodėl. Kai ieškojimas tampa tikslu savaime, o ne priemone pasiekti rezultatą. Kai devetos durys tampa obsesija, o ne kūrybine užduotimi.
Kaip atskirti? Paprastas testas: ar jūsų ieškojimas turi aiškų tikslą? Ar žinote, ką darysite, jei rasite tai, ko ieškote? Ar jūsų sprendimas bus geresnis už paprastą, akivaizdų variantą? Jei atsakymas bent į vieną klausimą yra „ne”, greičiausiai ieškote devetų durų.
Kaip nepasiklysti durų labirinte
Yra keletas praktinių būdų, kaip išvengti beprasmio devetų durų ieškojimo, bet kartu neužsidaryti nuo tikrai naujų galimybių.
Pirma, visada pradėkite nuo paprasčiausio sprendimo. Tai vadinama Okhamo skustuvu – paprasčiausias paaiškinimas dažniausiai yra teisingas. Jei turite problemą, pirmiausia pamėginkite ją išspręsti paprasčiausiu būdu. Tik jei tas būdas neveikia, ieškokite sudėtingesnių variantų.
Antra, nustatykite laiko limitą. Jei ieškote sprendimo ilgiau nei prireikė problemai atsirasti, greičiausiai jau ieškote devetų durų. Pavyzdžiui, jei užduotis turėtų užtrukti valandą, o jūs jau dvi valandas ieškote „tobulo” sprendimo – sustokite. Pasirinkite geriausią iš turimų variantų ir judėkite toliau.
Trečia, paklauskite kitų nuomonės. Kartais mes taip įsitraukiame į savo galvojimą, kad nebematome akivaizdžių dalykų. Kitas žmogus gali iš karto pamatyti, kad ieškote devetų durų, ir grąžinti jus į realybę.
Ketvirta, įsiklausykite į savo vidinį balsą. Jei kažkas jūsų viduje sako „tai per sudėtinga”, „tai neturi prasmės”, „tai trunka per ilgai” – greičiausiai tas balsas teisus. Mūsų intuicija dažnai geriau už protą supranta, kada nukrypstame nuo kelio.
Devetos durys santykiuose ir bendravime
Ypač įdomu stebėti devetų durų fenomeną žmonių santykiuose. Čia jis pasireiškia subtiliau, bet ne mažiau žalingai.
Pavyzdžiui, jūsų partneris pasakė kažką, kas jums nepatiko. Paprastas sprendimas – pasakyti jam apie tai tiesiai. Bet ne, jūs pradedate analizuoti: o gal jis tai pasakė dėl to, kad vakar aš pamiršau išnešti šiukšles? O gal jis apskritai nebemane myli? O gal man reikėtų pasikalbėti su jo mama? O gal geriau tylėti ir stebėti, ar pasikartos? Ir štai jau ieškote devetų durų, nors tiesiog reikėjo atidaryti pirmas – normalaus pokalbio duris.
Arba draugystėje. Draugas neatsiliepė į jūsų žinutę. Vietoj to, kad pagalvotumėte „turbūt užsiėmęs”, pradedate kurti teorijas: o gal jis įsižeidė? O gal turėčiau atsiprašyti? Bet už ką? O gal jam perpasakojo mano žodžius iškraipytus? O gal man reikėtų paskambinti jo sesei ir išsiaiškinti? Devetos durys vėl čia pat.
Santykiuose devetos durys dažniausiai atsiranda dėl baimės būti tiesiogiems, baimės konflikto, baimės atrodyti kvailai. Bet ironija ta, kad būtent ieškodami devetų durų, atrodome kvailiausiai ir sukuriame daugiausiai konfliktų.
Visuomenė, kuri moko ieškoti devetų durų
Reikia pripažinti, kad šiuolaikinė visuomenė mums nuolat siunčia žinią: paprasti sprendimai yra nuobodūs, akivaizdūs keliai yra neįdomūs, reikia būti unikaliam, išsiskirti, mąstyti kitaip. Ir tai, žinoma, turi savo tiesą. Bet kur ta riba tarp sveiko kūrybiškumo ir devetų durų ieškojimo?
Socialiniai tinklai kupini „gyvenimo įgūdžių”, kurie iš esmės yra devetos durys. „10 būdų, kaip užsirišti batus” – nors visi puikiai žinome vieną veikiantį būdą. „Neįprastas būdas kepti kiaušinius” – nors įprastas būdas veikia puikiai. „Kaip pakeisti savo gyvenimą per 30 dienų” – nors gyvenimas keičiasi pamažu, kasdien, be jokių stebuklų.
Verslo pasaulyje tai dar blogiau. Konsultantai pardavinėja sudėtingas sistemas ten, kur užtektų paprastos tvarkos. IT specialistai kuria komplikuotas programas ten, kur užtektų Excel lentelės. Vadybininkai rengia pasitarimus apie pasitarimus. Visos šios devetos durys sukuria iliuziją veiklos, bet ne tikrą rezultatą.
Švietimo sistema taip pat prisideda. Vietoj to, kad mokytų vaikus spręsti problemas paprasčiausiais būdais, dažnai skatina ieškoti „kūrybiškų” sprendimų net ten, kur jų nereikia. Rezultatas – suaugę žmonės, kurie negali priimti paprastų sprendimų, nes jiems atrodo, kad tai per paprasta, kad būtų teisinga.
Kai devetos durys tampa išsigelbėjimu
Bet yra ir kita medalio pusė. Kartais devetos durys – tai būtent tai, ko mums reikia. Kai visos akivaizdžios durys užrakintos, kai visi įprasti keliai neveikia, būtent tada ieškojimas to, ko nėra, gali tapti išsigelbėjimu.
Prisiminkite situacijas, kai standartiniai sprendimai neveikė. Gal turėjote sveikatos problemą, kurią gydytojai negalėjo išspręsti įprastais būdais, ir teko ieškoti alternatyvių metodų? Gal darbe susidūrėte su problema, kuriai nebuvo standartinio sprendimo, ir teko sugalvoti kažką visiškai naujo? Gal santykiuose įprastas bendravimas nebeveikė, ir teko ieškoti naujų būdų susikalbėti?
Štai čia ir slypi tikrasis devetos durų supratimas. Jos nėra nei gėris, nei blogis. Jos yra įrankis, kuris gali būti naudingas arba žalingas, priklausomai nuo to, kaip ir kada jį naudojame.
Raktas yra žinoti, kada ieškoti devetų durų, o kada pasitenkinti pirmomis. Tai reikalauja išminties, patirties ir sąmoningumo. Reikia mokėti atpažinti situacijas, kai tikrai reikia kūrybiško, nestandartinio sprendimo, ir atskirti jas nuo situacijų, kai tiesiog komplikuojame paprastus dalykus.
Gyvenimas tarp durų: kaip rasti pusiausvyrą
Galiausiai, devetos durys moko mus svarbios pamokos apie gyvenimą. Gyvenimas nėra nei tik apie paprastus, akivaizdžius sprendimus, nei tik apie sudėtingą, kūrybišką ieškojimą. Tai apie gebėjimą rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų kraštutinumų.
Praktiškai tai reiškia kelias svarbias taisykles. Pirma, pradėkite nuo paprasto. Visada. Net jei manote, kad žinote geresnį būdą, pirmiausia išbandykite paprastą. Jei jis neveikia – tuomet ieškokite sudėtingesnio.
Antra, klauskite savęs „kodėl”. Kodėl man reikia sudėtingesnio sprendimo? Ar tai todėl, kad paprastas neveikia, ar todėl, kad man nuobodu? Ar todėl, kad noriu įrodyti savo protingumą, ar todėl, kad tikrai matau geresnį kelią? Sąžiningi atsakymai į šiuos klausimus padės atskirti tikrą kūrybiškumą nuo devetų durų ieškojimo.
Trečia, mokykitės iš klaidų. Jei pastebite, kad dažnai ieškote devetų durų ir dėl to praleidžiate laiką, sukuriate problemų sau ir kitiems – tai signalas keisti. Jei, atvirkščiai, pastebite, kad per daug laikotės įprastų sprendimų ir dėl to praleidžiate galimybes – tai signalas būti drąsesniam.
Ketvirta, gerbkite ir paprastumą, ir sudėtingumą. Nėra nieko gėdingo paprastame sprendime, jei jis veikia. Bet nėra nieko blogo ir sudėtingame sprendime, jei jis tikrai geresnis. Problema tik tada, kai painiojame vieną su kitu.
Devetos durys iš esmės yra metafora mūsų santykiui su tikrove. Ar matome pasaulį tokį, koks jis yra, ar kuriame iliuzijas? Ar sprendžiame problemas, ar kuriame naujas? Ar judame link tikslo, ar tiesiog judame? Šie klausimai neturi vienareikšmių atsakymų, bet jų klausinėjimas padeda mums geriau suprasti save ir savo pasirinkimus. Ir galbūt būtent tai yra tikrasis devetos durų supratimas – ne tai, kad jų ieškotume ar vengtume, o tai, kad suprastume, kada jos mums reikalingos, o kada tik trukdo gyventi.
