Kai gimtadienis tampa tarptautiniu incidentu
Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs pakviečiate japonų kolegą į savo 40-ojo gimtadienio vakarėlį. Jis ateina, įteikia dovaną, o jūs ją entuziastingai atplėšiate čia pat, prie visų svečių. Japonas šypsosi, bet viduje jam tikriausiai kažkas sudrebėjo. Arba kitas scenarijus – jūs atvykstate į Kiniją ir sužinojote, kad draugo mama švenčia 60-metį. Nusiperkate gražią baltą gėlių puokštę ir… sukuriate nemažą diplomatinę krizę šeimos lygmeniu.
Jubiliejai – tai viena iš tų sferų, kur kultūriniai skirtumai atsiskleidžia ryškiausiai ir kartais skaudžiausiai. Mes visi švenčiame, bet švenčiame taip skirtingai, kad kartais sunku patikėti, jog kalbame apie tą patį reiškinį. Šiame straipsnyje pažvelgsime į tai, kaip skirtingos kultūros supranta jubiliejus, kodėl kai kurie skaičiai yra šventimi verti, o kiti – ne, ir ko galime pasimokyti iš visų šių tradicijų.
Skaičiai, kurie keičia viską
Vakarų pasaulyje mes esame įpratę švęsti apvalius skaičius – 30, 40, 50, 60. Logika paprasta: dešimtys atrodo reikšmingos, jos žymi naują gyvenimo skyrių. Bet štai Rytų Azijoje viskas veikia pagal visiškai kitą logiką.
Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje 60-asis gimtadienis – tai ne šiaip jubiliejus. Tai hwangap (korėjiečių tradicijoje) arba kanreki (japonų tradicijoje) – momentas, kai žmogus užbaigia pilną 60 metų ciklą pagal tradicinį Rytų Azijos kalendorių, kuris jungia 12 gyvūnų zodiako ženklus ir 5 elementus. Kitaip tariant, žmogus grįžta į savo gimimo metus ir tarsi pradeda naują gyvenimą. Tai tokia svarbi data, kad tradiciškai jubiliatas per šventę vilkėdavo raudonus drabužius – spalvą, simbolizuojančią naują pradžią ir apsaugą nuo piktų dvasių.
Tuo tarpu Japonijoje 77-asis gimtadienis vadinamas kiju (喜寿), 88-asis – beiju (米寿), o 99-asis – hakuju (白寿). Kiekvienas iš šių skaičių turi savo simbolinę reikšmę, susijusią su kanji rašmenimis. Pavyzdžiui, 88-asis gimtadienis vadinamas „ryžių amžiumi”, nes kanji ženklas „ryžiai” (米) atrodo kaip skaičiai 八十八 (88). Japonai tiesiog mėgsta tokias subtilias žaidimas su simboliais.
Praktinis patarimas: jei kada nors būsite pakviesti į Rytų Azijos kultūros atstovo jubiliejų, pasidomėkite, kokį skaičių jis švenčia. Tai padės suprasti, kiek grandioziška turi būti šventė ir kokio lygio dovana yra tinkama.
Dovanos: minų laukas, kurį reikia išminavoti
Dovanų įteikimas jubiliejų proga – tai tikriausiai ta sritis, kur galima suklysti labiausiai ir greičiausiai. Ir ne todėl, kad žmonės yra kaprizingi – tiesiog kiekvienoje kultūroje egzistuoja savos taisyklės, kurių vietiniai laikosi savaime suprantamai, net nesusimąstydami.
Pradėkime nuo spalvų. Baltą spalvą Kinijoje, Japonijoje ir daugelyje kitų Azijos šalių tradiciškai sieja su gedulu ir mirtimi. Taigi baltos gėlės jubiliejui – tai labai bloga idėja. Raudona spalva Kinijoje, priešingai, yra laimės ir džiaugsmo spalva, tad raudoni vokeliai su pinigais – puiki dovana. Bet toje pačioje Kinijoje niekada neįteikite laikrodžio – žodis „laikrodis” kiniškai skamba panašiai kaip „lankyti mirštantįjį”. Taip pat vengtinos kriaušės (skamba kaip „atsiskirti”) ir skėčiai (asocijuojasi su nesėkme).
Indijoje situacija irgi turi savo niuansų. Tradiciškai čia vengiama dovanoti odines prekes (ypač jei jubiliatas yra hinduistas, gerbianti karves), alkoholį (jei šeima yra religinga) arba bet ką, kas susiję su juoda spalva. Tuo tarpu auksas – visada tinkama dovana, ypač moterims.
Arabų pasaulyje jubiliejų dovanos tradiciškai turėtų būti brangios ir reprezentatyvios – čia vertinamas išorinis ženklas pagarbos. Bet alkoholis, kiaulienos produktai ar bet kas su erotiniais motyvais yra absoliučiai netinkama.
O štai Skandinavijoje ir didelėje dalyje Šiaurės Europos situacija visiškai priešinga – čia per daug prabangios dovanos gali sukelti nepatogumą. Kultūra, paremta Jante’s Law principu (niekas nėra geresnis už kitus), skatina kuklumą, tad per didelė dovana gali būti suprasta kaip bandymas parodyti savo turtą ar sukurti įsipareigojimą.
Kada švenčiame? Ir ar išvis švenčiame?
Vienas iš labiausiai stebinančių dalykų – tai faktas, kad kai kurios kultūros gimtadienių išvis nešvenčia arba švenčia juos visiškai kitaip nei mes įpratę.
Tradicinėje kinų kultūroje gimtadieniai nebuvo ypač svarbūs – daug svarbiau buvo metinės šventės ir protėvių pagerbimas. Gimtadieniai tapo populiaresni tik dėl vakarietiškos kultūros įtakos. Tačiau kai kurie kaimiečiai Kinijoje iki šiol skaičiuoja amžių pagal tradicinę sistemą, kur vaikas gimsta jau vienerių metų (nes nėštumo laikotarpis įskaičiuojamas).
Rusijoje ir daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos šalių egzistuoja įdomi tradicija – jubiliatas pats organizuoja savo šventę ir pats perka maistą bei gėrimus svečiams. Tai visiškai priešinga vakarietiškai logikai, kur draugai ir šeima organizuoja staigmeną jubiliatui. Rusijoje staigmenos vakarėliai yra daug retesni ir kartais net laikomi netaktingais – juk žmogus turėtų pats kontroliuoti savo šventę.
Japonijoje gimtadieniai tradiciškai nebuvo švenčiami – visi kartu „pasenėdavo” per Naujuosius metus. Iki 1950 metų oficiali sistema buvo kazoedoshi, pagal kurią visi žmonės tapdavo metais vyresni sausio 1-ąją, nepriklausomai nuo tikrojo gimimo datos. Tik po Antrojo pasaulinio karo Japonija perėjo prie vakarietiškos gimtadienių sistemos.
Brazilija, tuo tarpu, yra tikras jubiliejų švenčių čempionas. Čia gimtadieniai švenčiami labai triukšmingai, su didele šeima, daug maisto ir muzikos. Ir labai svarbu – jubiliatas turi pats įkąsti į tortą prieš jį supjaustant. Tai simbolizuoja, kad jis „pirmasis paragauja” savo gimtadienio.
Amžiaus skaičiavimo paradoksai
Tai gali skambėti keistai, bet skirtingose kultūrose žmonės gali turėti skirtingą amžių – ir abu skaičiai bus teisingi pagal savo sistemas.
Korėjoje iki 2023 metų oficialiai egzistavo net trys amžiaus skaičiavimo sistemos. Pirmoji – Korean age (한국 나이): vaikas gimsta jau vienerių metų, o kiekvienų metų sausio 1-ąją visi tampa metais vyresni. Antroji – year age: skaičiuojamas einamasis metų skaičius atėmus gimimo metus. Trečioji – tarptautinė sistema, kurią mes visi žinome. Taigi korėjietis, gimęs gruodžio 31 dieną, kitą dieną – sausio 1-ąją – pagal tradicinę sistemą jau turėtų dvejus metus, nors iš tikrųjų jam tebuvo viena diena. 2023 metais Korėja oficialiai perėjo prie tarptautinės sistemos, bet senoji sistema vis dar gyva kasdienėje kalboje.
Indijoje tradicinis amžiaus skaičiavimas pagal Hindu calendar gali skirtis nuo gregorianinio kalendoriaus, tad jubiliejai kartais švenčiami skirtingomis datomis pagal skirtingas sistemas. Religingi hinduistai gali švęsti gimtadienį pagal mėnulio kalendorių, o tai reiškia, kad data kiekvienais metais keičiasi.
Praktinis patarimas: jei turite draugų iš Rytų Azijos ir norite jiems palinkėti gimtadienio, pasidomėkite, kokia sistema jie naudoja. Tai bus malonus ženklas, kad jums rūpi jų kultūra.
Jubiliejaus ritualai, kurie mus stebina
Kiekvienoje kultūroje egzistuoja jubiliejaus ritualai, kurie iš šalies atrodo keistai, bet iš vidaus turi gilią prasmę.
Danijoje, jei žmogus sulaukia 25-erių ir vis dar nėra vedęs ar ištekėjusi, draugai ir šeima jį apipila cinamonu. Tiesiogine prasme – kibirais cinamono. Jei sulaukia 30-ies ir vis dar viengungis – apipilamas pipirais. Ši tradicija kilusi iš XVI amžiaus, kai prieskonių pardavėjai daug keliaudavo ir neturėdavo laiko kurti šeimos.
Škotijoje egzistuoja tradicija, vadinama blackening – prieš vestuves (kurios irgi yra savotiškas jubiliejus) jaunikis ar nuotaka apipilami visokiais bjauriais dalykais: kiaušiniais, miltais, žuvų taukais, dažais. Manoma, kad jei žmogus gali ištverti tokį pažeminimą, jis bus pasiruošęs bet kokiems santuokos sunkumams.
Meksikoje quinceañera – mergaičių 15-ojo gimtadienio šventė – yra vienas svarbiausių gyvenimo įvykių. Tai religinė ceremonija, reiškianti mergaitės perėjimą į moterystę. Šventė gali trukti visą dieną, apimti Mišias bažnyčioje, didžiulį vakarėlį su šimtais svečių, specialią suknelę, valsą su tėvu ir daug kitų ritualų. Kai kurios šeimos šiai šventei tauposi metų metus.
Nyderlanduose egzistuoja Abraham ir Sara tradicija. Kai vyras sulaukia 50-ies, sakoma, kad jis „pamatė Abraomą” (biblinis personažas, gyvenęs labai ilgai). Kai moteris sulaukia 50-ies – ji „pamatė Sarą”. Draugai ir šeima dažnai stato didelius iškamšas ar lėles prie jubiliato namų – tai viešas paskelbimas apie svarbų jubiliejų.
Kaip jubiliejai atskleidžia kultūros vertybes
Jubiliejų šventimo būdas nėra atsitiktinis – jis tiesiogiai atspindi tai, ką kultūra laiko svarbiu. Ir tai yra galbūt įdomiausias aspektas visoje šioje temoje.
Kolektyvinės kultūros (dauguma Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių) jubiliejus dažnai traktuoja kaip bendruomenės šventę. Čia svarbu, kad ateitų kuo daugiau žmonių, kad šeima būtų kartu, kad jubiliatas jaustų palaikymą. Individualistinėse kultūrose (Šiaurės Amerika, Vakarų Europa) jubiliejus dažniau yra apie patį žmogų – jo norus, jo pasirinkimus, jo laimę.
Kultūrose, kur labai gerbiamas amžius ir patirtis (daugelis Azijos ir Afrikos kultūrų), jubiliejai tampa didesni ir svarbesni su kiekvienu dešimtmečiu. Tuo tarpu Vakarų kultūroje, kur jaunystė idealizuojama, 30-asis ar 40-asis gimtadienis kartais sutinkamas su humoru, kuriame slypi tikras nerimas dėl senstančio.
Religinės kultūros jubiliejus dažnai integruoja į religinę praktiką. Žydų tradicijoje Bar Mitzvah (berniukams) ir Bat Mitzvah (mergaitėms) – 13-ojo ir 12-ojo gimtadienio religinės ceremonijos – yra vienos svarbiausių gyvenimo švenčių. Jos žymi perėjimą į suaugusiųjų religinę bendruomenę ir yra daug svarbesnės nei bet kuris kitas gimtadienis.
Hinduizme Sashtiabdhapoorthi – 60-ojo gimtadienio ceremonija – yra religinė šventė, kurioje atliekami specialūs ritualai, skirti dėkoti dievams už ilgą gyvenimą ir prašyti palaiminimo likusiam gyvenimui.
Ko galime pasimokyti iš viso šito – ir kaip tai pritaikyti gyvenime
Visa ši jubiliejų kultūrų mozaika nėra tik egzotiška įdomybė kelionių žurnalams. Ji turi labai praktinę reikšmę mūsų vis labiau tarpkultūriniame pasaulyje.
Pirma, jei dirbate tarptautinėje aplinkoje arba turite draugų iš skirtingų kultūrų, verta bent minimaliai pasidomėti jų jubiliejų tradicijomis. Tai nereikalauja daug laiko, bet gali labai daug pasakyti apie jūsų pagarbą kitam žmogui. Paprastas klausimas „Kaip jūsų kultūroje švenčiami gimtadieniai?” gali pradėti įdomų pokalbį ir parodyti, kad jums rūpi.
Antra, dovanų klausimas. Jei abejojate, kas tinkama – pinigai (arba dovanų kortelė) yra universalus sprendimas beveik visose kultūrose. Tai leidžia jubiliatui pačiam nuspręsti, ko jam reikia, ir išvengia kultūrinių klaidų.
Trečia – ir tai turbūt svarbiausia – jubiliejai mums primena, kad žmonės visame pasaulyje turi tą patį poreikį: jaustis matomiems, vertinamiems ir mylimiems. Nesvarbu, ar tai daroma per cinamono apipylimą Danijoje, ar per didžiulę šeimos šventę Brazilijoje, ar per tylų arbatos gėrimą Japonijoje – esmė ta pati.
Galbūt verta pasiskolinti kai ką iš kitų kultūrų. Pavyzdžiui, Rytų Azijos tradicija švęsti 60-metį kaip naują pradžią, o ne kaip senatvės pradžią – tai daug pozityvesnis požiūris į senstančio. Arba Rusijos tradicija, kur jubiliatas pats rūpinasi svečiais – tai suteikia jam kontrolę ir orumą. Arba Skandinavijos kuklumas, kuris primena, kad šventė nėra apie tai, kiek išleidai.
Pasaulis yra pilnas skirtingų būdų pasakyti „tu esi svarbus”. Ir tai, kad mes visi tą patį sakome taip skirtingai – tai ne problema, o grožis. Tereikia išmokti klausytis ne tik žodžių, bet ir ritualų, spalvų, skaičių bei tradicijų, kurios slepiasi už kiekvieno jubiliejaus torto žvakutės.
