Kai mama tapo švente: trumpa istorija apie tai, kaip žmonija pradėjo garbinti motinas
Jei paklausite bet kurio žmogaus, kada prasidėjo Motinos diena, dauguma atsakys kažką panašaus į „visada buvo” arba „gal kokiame šimtmetyje atsirado”. Tiesa, kaip dažnai būna, yra kur kas įdomesnė ir sudėtingesnė. Motinystės šventimas – tai ne vienas įvykis, ne vieno žmogaus idėja ir tikrai ne vienos kultūros išradimas. Tai tūkstančių metų evoliucija, kurioje susipynė religija, politika, komercija ir tikras, nuoširdus noras pasakyti „ačiū” tam žmogui, kuris atvedė tave į šį pasaulį.
Ir kuo giliau kasi, tuo keistesnių dalykų randi. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad viena iš pirmųjų modernios Motinos dienos pradininkių vėliau ėmė kovoti prieš šią šventę? Arba kad kai kuriose kultūrose motinos buvo švenčiamos ne dėl to, kad yra mamos, o dėl to, kad… buvo deivės? Štai apie tai ir kalbėsime.
Senovės pasaulis: deivės, žemė ir pirmykštis dėkingumas
Viskas prasideda labai seniai – tiek seniai, kad net neturime tikslių datų. Senovės graikų kultūroje buvo švenčiama Kibela – Didžioji Motina, dievų motina, gamtos ir vaisingumo deivė. Jos garbei vykdavo pavasariniai festivaliai, pilni muzikos, šokių ir aukojimų. Tai nebuvo šventė konkrečioms mamoms – tai buvo garbinimas idėjos, kad motinystė yra kažkas kosminio, kažkas, kas viršija paprastą biologiją.
Romėnai perėmė šią tradiciją ir pavadino ją Hilaria – trijų dienų šventė kovo mėnesį, skirta deivei Kibelai. Žmonės nešdavo dovanas į šventyklas, rengdavo procesijas, o šventyklos kunigai – Galli – atlikdavo sudėtingus ritualus. Skamba egzotiškai? Taip ir yra. Bet esmė ta pati: žmonija nuo pat pradžių jautė poreikį ritualizuoti pagarbą motinystei.
Egipte buvo Izidė – viena populiariausių deivių visoje senovės istorijoje. Ji buvo motinystės, magijos ir išminties simbolis. Jos kultas buvo toks stiprus, kad išplito po visą Romos imperiją ir gyvavo dar ilgai po to, kai krikščionybė tapo dominuojančia religija. Kai kurie istorikai netgi teigia, kad Izidės su kūdikiu Horu ikonografija turėjo įtakos Madonos su kūdikiu Jėzumi vaizdavimui. Tai, žinoma, diskutuotina, bet mintis intriguojanti.
Praktinis pastebėjimas: jei kada nors lankysitės Romoje ar Atėnuose, atkreipkite dėmesį į muziejų ekspozicijas. Motinos deivės figūrėlės yra vienos dažniausiai randamų archeologinių radinių – tai rodo, koks universalus buvo šis kultas.
Viduramžiai ir „Motinos sekmadienis”: kai bažnyčia susitiko su tradicija
Krikščionybė, kaip dažnai darydavo, neištrynė senų tradicijų – ji jas pertvarkė. Viduramžių Europoje, ypač Britanijoje, atsirado tradicija vadinama Mothering Sunday – Motinos sekmadienis. Tai buvo ketvirtasis Gavėnios sekmadienis, kai žmonės grįždavo į savo „motininę bažnyčią” – tai yra, į katedrą ar pagrindinę bažnyčią savo regione, kurioje buvo pakrikštyti.
Bet čia įdomu: laikui bėgant ši religinė tradicija susipynė su socialine praktika. Tarnai ir darbininkai, kurie dažnai gyveno toli nuo namų, šią dieną gaudavo leidimą grįžti pas šeimas. Jie nešdavo mamoms dovanas – dažniausiai simnel pyragą, tradicinį vaisių pyragą su marcipano sluoksniais. Pyragas buvo toks svarbus, kad kai kuriuose regionuose šis sekmadienis buvo vadinamas tiesiog „Simnel Sunday”.
Tai buvo vienas tų retų momentų istorijoje, kai socialiniai sluoksniai šiek tiek išsilygindavo – bent jau vienai dienai. Tarnaitė galėjo grįžti namo ir apkabinti mamą. Jaunas darbininkas galėjo sėdėti prie šeimos stalo. Tai buvo ne tik religinis, bet ir labai žmogiškas momentas.
Šiandien Britanijoje Motinos sekmadienis vis dar švenčiamas ketvirtą Gavėnios sekmadienį – tai reiškia, kad jis krinta kitu laiku nei Motinos diena daugelyje kitų šalių. Jei turite draugų britų, tai gali paaiškinti, kodėl jie kartais sveikina mamas kitu laiku nei visi kiti.
Anna Jarvis ir šventė, kurią ji sukūrė ir kurią nekentė
Dabar prie vienos iš labiausiai ironijos kupinų istorijų visoje švenčių istorijoje. Anna Jarvis – amerikietė, gimusi 1864 metais Vakarų Virdžinijoje – yra laikoma modernios Motinos dienos įkūrėja. Jos mama, Ann Reeves Jarvis, buvo aktyvistė, kuri per Pilietinį karą organizavo „Motinų draugijas” – grupes, kurios rūpinosi sužeistais kareiviais iš abiejų pusių.
Po mamos mirties 1905 metais Anna Jarvis pradėjo kampaniją, kad būtų įsteigta oficiali šventė mamoms pagerbti. Ji rašė laiškus politikams, verslininkams, bažnyčių vadovams. Ji buvo nepailstanti, įkyriai atkakliai. Ir 1914 metais prezidentas Woodrow Wilson pasirašė įstatymą, oficialiai paskelbiantį Motinos dieną nacionaline švente – antrąjį gegužės sekmadienį.
Bet tada prasidėjo tai, ko Anna nesitikėjo. Verslininkai greitai suprato, kad čia yra pinigų. Gėlių pardavėjai, atvirutių gamintojai, konditeriai – visi puolė monetizuoti šventę. Ir Anna Jarvis… supyko. Labai supyko. Ji pradėjo kovoti prieš tai, ką pati sukūrė. Ji teigė, kad šventė buvo „išprievartauta” komercinių interesų, kad atvirutė yra tinginio būdas išvengti tikro jausmo išreiškimo, kad nupirkta gėlė negali pakeisti laiko, praleisto su mama.
Ji net buvo suimta 1948 metais per protestą prieš Motinos dienos komercializaciją. Mirė tais pačiais metais, vienišoje ligoninėje, be vaikų (ji niekada neturėjo savo vaikų), ir, pasak kai kurių šaltinių, gailėjosi, kad apskritai pradėjo visą šią istoriją.
Tai yra viena iš tų istorijų, kurios verčia susimąstyti: ar idėja gali „ištrūkti” iš savo kūrėjo ir tapti kažkuo visiškai kitu? Ir ar tas „kažkas kitas” yra blogai?
Kaip skirtingos kultūros švenčia motinas: nuo Etiopijos iki Japonijos
Viena iš labiausiai stebinančių dalykų tyrinėjant šią temą yra tai, kiek skirtingai pasaulio kultūros priėjo prie motinystės šventimo. Tai nėra viena universali tradicija, kurią visi tiesiog nukopijavo iš amerikiečių – tai mozaika, kurioje kiekvienas gabalas turi savo istoriją.
Etiopijoje švenčiama Antrosho – trijų dienų šventė, kurios metu šeimos susirenka kartu po ilgų lietaus sezonų. Tai labiau šeimos susibūrimo šventė nei individuali pagarbos diena. Mamos gamina tradicinį maistą, dukros ir sūnūs atneša ingredientus, ir visa šeima kartu valgo, dainuoja ir švenčia. Čia nėra atvirutės ir nupirktos gėlės – čia yra bendra veikla, bendras laikas.
Japonijoje Motinos diena (Haha no Hi) švenčiama gegužės antrąjį sekmadienį, kaip ir JAV, bet tradicija čia atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo, kai amerikiečių įtaka buvo stipri. Tačiau japonai ją adapatavo savaip: tradicinė dovana yra raudonas gvazdikėlis, o daugelyje mokyklų vaikai piešia mamų portretus – šie piešiniai kartais tampa tikrais meno kūriniais.
Meksikoje Motinos diena (Día de las Madres) švenčiama gegužės 10 dieną – ir tai yra viena rimčiausių švenčių per metus. Restoranai būna pilni nuo ryto, mariachi grupės groja po langais, ir ši diena yra beveik tokia pat svarbi kaip Kalėdos. Įdomu tai, kad data buvo pasirinkta 1922 metais kaip atsakas į feministines idėjas – konservatyvūs laikraščiai norėjo pabrėžti tradicinį motinos vaidmenį.
Serbijoje ir kitose Balkanų šalyse yra tradicija vadinama Materice – gruodžio mėnesį, prieš Kalėdas. Vaikai anksti ryte slapta pririša mamą prie kėdės ar lovos, ir ji gali išsivaduoti tik duodama jiems saldainių ar pinigų. Tai skamba keistai, bet tai yra žaisminga, mylinti tradicija, kuri egzistuoja šimtmečius.
Šios skirtingos tradicijos moko vieno svarbaus dalyko: motinystės šventimas nėra universalus receptas. Kiekviena kultūra rado savo būdą išreikšti tą patį jausmą – dėkingumą ir pagarbą.
Komercializacija: priešas ar pagalbininkas?
Grįžkime prie Annos Jarvis ir jos pykčio. Jos baimės išsipildė: Motinos diena tapo viena komerciškiausių švenčių pasaulyje. Jungtinėse Valstijose vien per Motinos dieną išleidžiama apie 30 milijardų dolerių per metus. Tai yra daugiau nei per Valentino dieną. Gėlių pramonė, restoranai, juvelyriniai dirbiniai, spa procedūros – visa tai klesti šią dieną.
Bet čia yra klausimas, kuris nėra toks paprastas, kaip atrodo: ar komercializacija yra blogai? Argumentai prieš yra akivaizdūs – ji paverčia jausmą prekė, ji kuria spaudimą išleisti pinigus, ji gali priversti žmones jaustis kalti, jei negali sau leisti brangių dovanų. Visa tai tiesa.
Bet yra ir kita pusė. Komercializacija padarė šventę matomą. Ji sukūrė socialinę normą, kuri primena žmonėms, kad reikia sustoti ir pagalvoti apie mamą. Ji suteikė platformą, per kurią net tie, kurie paprastai nesirūpina tokiais dalykais, bent kartą per metus susimąsto. Ar tai blogai?
Sociologai šiuo klausimu nesutaria. Kai kurie teigia, kad ritualizuotas dėkingumas – net jei jis yra „priverstas” kalendoriaus – yra geriau nei jokio dėkingumo. Kiti teigia, kad tikras dėkingumas negali būti suplanuotas ir parduotas.
Praktinis patarimas čia yra paprastas: neleiskite komerciniam spaudimui diktuoti, kaip švenčiate. Jei jūsų mama mėgsta gėles – pirkite gėles. Jei ji labiau vertina valandą pokalbio telefonu – skambinkite. Jei ji nori, kad ateitumėte ir padėtumėte sutvarkyti sodą – imkite kastuvą. Dovanos vertė nėra jos kaina.
Feminizmas ir motinystė: sudėtingas santykis su švente
Čia reikia kalbėti apie tai, apie ką dažnai nutylima: Motinos diena turi sudėtingą santykį su feminizmu ir moterų teisių judėjimu. Ir tai yra tema, kuri verčia galvoti.
Viena vertus, šventė gali būti matoma kaip moterų redukavimas iki jų reprodukcinio vaidmens. Kai visa kultūra vienu balsu sako „mama yra svarbiausia”, tai netiesiogiai gali reikšti, kad moteris be vaikų yra mažiau svarbi. Tai gali būti skausminga tiems, kurie negalėjo turėti vaikų, kurie prarado vaikus, kurie pasirinko nevesti šeimos, arba tiems, kurių santykis su mama yra sudėtingas ar traumuojantis.
Kita vertus, feministinis judėjimas pats turėjo sudėtingą istoriją su motinystės tema. Ankstyvasis feminizmas kartais matė motinystę kaip „spąstus”, kaip tai, kas laiko moteris namie. Vėlesnis feminizmas – ypač nuo devintojo dešimtmečio – pradėjo iš naujo vertinti motinystę kaip galios, o ne silpnumo šaltinį.
Šiuolaikinis požiūris dažnai yra toks: motinystė yra vienas iš daugelio būdų, kuriais moterys gyvena savo gyvenimus, ir ji nusipelno pagarbos – bet ne kaip vienintelis vertingas moters pasirinkimas. Motinos diena gali būti švenčiama taip, kad ji gerbė motinas, neužgožiant kitų moterų patirčių.
Praktiškai tai reiškia: jei turite draugų ar šeimos narių, kuriems ši diena yra skausminga dėl įvairių priežasčių – prarastos mamos, nesugebėjimo turėti vaikų, sudėtingų santykių – būkite jautrūs. Socialiniai tinklai gegužės antrąjį sekmadienį gali būti tikras minų laukas tiems, kuriems ši diena nėra džiaugsminga.
Kai tradicija susitinka su šiuolaikiniu pasauliu: kaip šventė keičiasi dabar
Paskutiniai du dešimtmečiai atnešė naujų iššūkių ir galimybių motinystės šventimui. Socialiniai tinklai pakeitė viską – ir ne visada į gerą pusę.
Viena vertus, Instagram ir Facebook leido žmonėms dalintis savo dėkingumu viešai, sukuriant savotišką kolektyvinę šventę. Matyti tūkstančius nuotraukų su mamomis, skaityti istorijas apie tai, ką mamos padarė savo vaikams – tai gali būti tikrai jaudinanti patirtis. Tai sukuria bendruomeniškumo jausmą.
Kita vertus, tai sukūrė naują spaudimą. Dabar neužtenka tiesiog paskambinti mamai – reikia ir viešai paskelbti, kaip ji yra nuostabi. Ir jei nepaskelbsi, kažkas gali pagalvoti, kad tu nemyli savo mamos. Tai yra absurdiška, bet tai yra tikra socialinė dinamika, kurią daugelis žmonių jaučia.
Taip pat keičiasi ir pati motinystės samprata. Šiuolaikinės šeimos yra įvairesnės nei bet kada anksčiau – yra vieniši tėvai, tos pačios lyties tėvai, įtėviai, globėjai, seneliai, kurie augina anūkus. Tradicinė „mama su prijuoste virtuvėje” vizija yra tik viena iš daugelio motinystės formų.
Kai kurios šalys ir bendruomenės pradėjo adaptuoti šventę prie šios realybės. Vietoj „Motinos dienos” kai kur kalbama apie „Tėvų dieną” arba „Šeimos dieną” – bandant apimti visus tuos, kurie atlieka rūpinimosi vaidmenį. Tai sukelia diskusijų, bet tai rodo, kad tradicija nėra sustingusi – ji toliau evoliucionuoja.
Dar vienas šiuolaikinis aspektas: klimato ir aplinkosaugos sąmonė keičia tai, kaip žmonės renkasi dovanas. Vis daugiau žmonių vengia nupjautų gėlių (kurios greitai nuvysta ir yra ekologiškai problemiškos) ir renkasi vazonines gėles, patirtis vietoj daiktų, arba labdaros aukas mamos vardu. Tai smagu stebėti – tradicija keičiasi, bet jos esmė lieka ta pati.
Tūkstantmečiai dėkingumo: ką iš tikrųjų švenčiame
Jei žiūrėsime į visą šią istoriją – nuo Kibelos iki Annos Jarvis, nuo Etiopijos Antrosho iki japonų gvazdikėlių – matysime vieną nuoseklią giją. Žmonija, nepriklausomai nuo kultūros, religijos ar epochos, visada jautė poreikį sustoti ir pažymėti tai, ką motinystė reiškia. Tai nėra komercinė išmislis ir ne politinis projektas – tai yra kažkas giliai žmogiško.
Žinoma, forma keičiasi. Senovės romėnai nešė aukas į Kibelos šventyklą; mes nešame tortą į Maxima. Tai skirtinga, bet impulsas yra tas pats. Ir galbūt Anna Jarvis klydo, kai supyko ant komercinės šventės versijos – galbūt tai, kad milijonai žmonių tą dieną bent trumpam pagalvoja apie savo mamas, yra svarbiau nei tai, ar jie tai daro „teisingai”.
Bet yra vienas dalykas, kurį verta pasiimti iš visos šios istorijos: geriausias motinystės šventimas niekada nebuvo apie dovanas. Nei senovės graikams, nei viduramžių britams, nei etiopiečiams. Jis visada buvo apie buvimą kartu, apie sustojimą, apie pasakymą – žodžiais ar gestais – „matau tave, vertinu tave, esu dėkingas, kad esi”.
Tad nesvarbu, ar jūsų mama mėgsta gėles ar knygų dovaną, ar ji gyvena kaimynystėje ar kitame žemyne, ar jūsų santykis su ja yra paprastas ar sudėtingas – šventės esmė yra ta pati, kokia ji buvo prieš tūkstančius metų. Žmogus, kuris jus atvedė į pasaulį, nusipelno to, kad jį pastebėtumėte. Ir tai yra idėja, kuri, matyt, niekur nedings.
