Kai filmai tapo daugiau nei tik filmai
Prisiminkite tą jausmą, kai pirmą kartą pamatėte filmą kino teatre – didžiulis ekranas, garsas, kuris tiesiog dreba krūtinėje, ir tamsa aplink, kuri tarsi išjungia visą likusį pasaulį. Dabar pagalvokite, kaip tas pats filmas keliauja iki jūsų: jis buvo nufilmuotas skaitmerine kamera, surinktas kompiuteriu, specialieji efektai pridėti tūkstančių pikselių tikslumu, o paskui – išsiųstas į kino teatrus ne ant fizinės juostos, o kaip šifruotas skaitmeninis failas. Ir jei nenorite eiti į kiną, galite jį žiūrėti telefone, planšetėje ar televizoriuje per srautinį perdavimą. Tai ne ateitis – tai jau dabar, ir tai tik ledkalnio viršūnė.
Tarptautinė kino pramonė per pastaruosius du dešimtmečius patyrė tokią transformaciją, kokios nebuvo nuo pat garso atsiradimo filmuose 1927-aisiais. Ir nors daugelis žmonių mano, kad skaitmeninė revoliucija kine – tai tiesiog „Netflix atsirado ir viskas pasikeitė”, tikrovė yra daug sudėtingesnė, įdomesnė ir kartais net šiek tiek neraminanti.
Nuo celiulioidinės juostos iki pikselių: kaip viskas prasidėjo
Kino istorija ilgą laiką buvo neatsiejama nuo celiulioidinės juostos. Ta plona, degi, brangi ir kaprizinga medžiaga buvo kino širdis beveik šimtą metų. Filmuoti ant juostos reiškė, kad kiekvienas kadras kainuoja pinigus – tiesiogine prasme. Režisieriai ir operatoriai turėjo galvoti du kartus prieš spausdami mygtuką, nes kiekviena sekundė filmavimo buvo fizinis, apčiuopiamas dalykas.
Skaitmeninė kamera viską apvertė aukštyn kojomis. Kai Sony ir Panavision pradėjo kurti profesionalias skaitmenines kameras devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje, daugelis kino veteranų į tai žiūrėjo su panieka. „Tai ne tikras kinas”, – sakydavo jie. Tačiau kai George’as Lucasas nufilmavo „Žvaigždžių karų” epizodą II visiškai skaitmenine kamera 2002-aisiais, diskusija pradėjo keistis. Ir ne todėl, kad filmas buvo genialus (kritikai turėjo daug pastabų), bet todėl, kad tai parodė: skaitmeninis formatas gali veikti didelio biudžeto Holivudo produkcijoje.
Po to viskas vyko greitai. RED kamerų atsiradimas 2007-aisiais demokratizavo aukštos kokybės filmavimą – staiga nepriklausomi kūrėjai galėjo filmuoti su įranga, kuri anksčiau buvo prieinama tik studijoms su milijoniniais biudžetais. Šiandien net kai kurie iPhone’u nufilmuoti projektai patenka į prestižinius festivalius. Tai ne metafora – Seannas Bakeris nufilmavo „Tangerine” iPhone’u ir gavo daugybę apdovanojimų bei kritikų pripažinimą.
Specialieji efektai: kai kompiuteris tapo pagrindiniu aktoriumi
Jei kalbame apie skaitmeninę transformaciją kine, neįmanoma praeiti pro CGI (kompiuteriu sukurtus vaizdus) temą. Ir čia reikia būti sąžiningam: CGI kine egzistavo jau nuo aštuntojo dešimtmečio, tačiau tikroji revoliucija įvyko 1993-aisiais, kai Stevenas Spielbergas paleido dinozaurus „Jurassic Park” filmuose. Žiūrovai tiesiog negalėjo patikėti, kad tai kompiuterinė grafika – dinozaurai atrodė gyvi, turėjo svorį, judėjo natūraliai.
Nuo to momento pramonė niekada nebestojo. Šiandien tokios kompanijos kaip Industrial Light & Magic, Weta Digital (dabar Weta FX) ar DNEG kuria virtualius pasaulius, kurie yra vizualiai neatsiejami nuo realybės. „Avatar” (2009) ir jo tęsinys parodė, ką galima pasiekti, kai technologijos ir kūrybiškumas susitinka. Tačiau čia yra ir tamsioji pusė: kai CGI tampa per lengvai prieinamas, kai studijos pradeda juo piktnaudžiauti, rezultatas gali būti tas „plastikinis” jausmas, kurį daugelis žiūrovų jaučia žiūrėdami kai kuriuos šiuolaikinių superherojų filmus.
Įdomu tai, kad kai kurie režisieriai – kaip Christopheris Nolanas ar Denisas Villeneuve’as – sąmoningai grįžta prie praktinių efektų, naudodami CGI tik ten, kur tai tikrai būtina. Nolanas sprogdino tikrus lėktuvus, statė tikrus traukinius ir kūrė tikrus sprogimus „Dunkirk” ir „Tenet” filmuose. Tai ne nostalgija – tai sąmoningas meninis pasirinkimas, kuris suteikia filmams fizinį svorį, kurį žiūrovai jaučia net nesuvokdami kodėl.
Praktinis patarimas kino entuziastams: Jei norite suprasti, kur baigiasi praktiniai efektai ir prasideda CGI, atkreipkite dėmesį į šešėlius, atspindžius ir tai, kaip objektai sąveikauja su aplinka. Kompiuterinė grafika vis dar kartais „klysta” šiose detalėse, ypač kai veikėjai liečia paviršius ar kai šviesa atsispindi nuo skirtingų medžiagų.
Srautinis perdavimas: kaip Netflix ir draugai pakeitė žaidimo taisykles
2007-aisiais Netflix pradėjo siūlyti filmų srautinį perdavimą internetu. Tuo metu tai atrodė kaip smagi papildoma paslauga prie jų pagrindinės verslo – DVD siuntimo paštu. Niekas tikrai nesuprato, kad tai yra bomba su laikrodžiu po visa kino pramone.
Šiandien situacija yra tokia: Netflix turi daugiau nei 260 milijonų prenumeratorių visame pasaulyje. Disney+, HBO Max, Amazon Prime Video, Apple TV+ ir dešimtys kitų platformų kovoja dėl žiūrovų dėmesio. Tradiciniai kino teatrai, kurie dar 2019-aisiais atrodė neliečiami, per COVID-19 pandemiją patyrė egzistencinę krizę, iš kurios kai kurie dar iki galo neatsigavo.
Tačiau srautinis perdavimas pakeitė ne tik tai, kaip žmonės žiūri filmus, bet ir tai, kokie filmai kuriami. Netflix duomenys rodo, kad žiūrovai dažnai palieka filmą po 15-20 minučių, jei jis nesudomina. Tai verčia scenaristus ir režisierius kurti stipresnius, greitesnius pradžios aktus. Kita vertus, serialų formatas leido pasakoti daug ilgesnes, sudėtingesnes istorijas – „Ozark”, „The Crown” ar „Dark” nebūtų įmanomi tradiciniame kino teatrų modelyje.
Yra ir paradoksas: nors srautinės platformos investuoja milijardus į originalų turinį, tyrimai rodo, kad žiūrovai vis tiek labiausiai vertina filmus, kuriuos matė kino teatre. „Top Gun: Maverick” ir „Avatar: The Way of Water” parodė, kad kino teatrai dar gyvi – bet tik tada, kai jiems duodamas tikrai ypatingas turinys, kurį verta patirti dideliu ekranu.
Kino platinimas: kai geografinės sienos ištirpo
Vienas iš mažiau aptariamų, bet itin svarbių skaitmeninės transformacijos aspektų – tai, kaip pasikeitė filmų platinimas pasauliniu mastu. Anksčiau filmo kelias nuo Holivudo iki, tarkime, Lietuvos kino teatro galėjo užtrukti mėnesius. Fizinės juostos kopijos buvo brangios, jų skaičius ribotas, o logistika – košmaras.
Šiandien filmas gali būti išleistas vienu metu visame pasaulyje – ir dažnai taip ir daroma. Skaitmeniniai DCP (Digital Cinema Package) failai keliauja per palydovus ar internetu tiesiai į kino teatrų serverius. Tai reiškia, kad žmogus Vilniuje ir žmogus Los Andžele gali žiūrėti tą patį filmą tą pačią dieną, tą pačią valandą.
Tai turėjo ir netikėtų pasekmių. Piratavimas, kuris anksčiau buvo susijęs su fizinių kopijų vogimas ar kopijuojimu, dabar yra visiškai skaitmeninis. Filmai nuteka į internetą dar prieš oficialų išleidimą, ir nors pramonė kovoja su šia problema, ji niekada nebus visiškai išspręsta. Kita vertus, piratavimas paradoksaliai padėjo kai kuriems filmams – „Game of Thrones” serialas buvo vienas labiausiai pirataunamų kūrinių pasaulyje, tačiau tai tik didino jo populiarumą ir HBO prenumeratų skaičių.
Skaitmeninis platinimas taip pat atvėrė duris ne Holivudo kinui. Korėjiečių, indų, nigerietiečių filmai dabar pasiekia pasaulinę auditoriją be tarpininkų. „Parazitas” Bong Joon-ho nebūtų laimėjęs „Oskaro” už geriausią filmą 2020-aisiais, jei ne skaitmeninė platinimo infrastruktūra, kuri leido šiam filmui pasiekti amerikiečių žiūrovus ir akademijos narius.
Dirbtinis intelektas kine: džiaugsmas ar grėsmė?
Čia prasideda tikrai nepatogi tema. Dirbtinis intelektas jau yra kino pramonėje – ir tai nėra ateities spekuliacija. Jis naudojamas scenarijų analizei (studijos naudoja AI, kad prognozuotų, ar filmas bus pelningas), veidų atjauninimui (prisiminkite jauną Luką Skywalkerį „The Mandalorian” seriale), triukšmo mažinimui vaizdo įraše, ir net muzikos kūrimui.
2023-aisiais Holivudo scenaristų ir aktorių streikai iš dalies buvo nukreipti prieš AI grėsmę. Scenaristai bijojo, kad studijos naudos AI, kad rašytų scenarijus, o aktoriai – kad jų skaitmeniniai atvaizdai bus naudojami be sutikimo ir atlygio. Šios baimės nėra nepagrįstos: techniškai jau įmanoma sukurti visą filmą su skaitmeniniais aktoriais, kurių originalai mirę ar tiesiog nenori dalyvauti.
Tačiau yra ir optimistinis požiūris. AI gali demokratizuoti kino kūrimą dar labiau – mažo biudžeto filmai galės turėti efektus, kurie anksčiau buvo prieinami tik didelėms studijoms. AI gali padėti restauruoti senus filmus, pagerinti garso kokybę, versti dialogus su geresniais subtitrais. Klausimas nėra „ar AI bus kine” – jis jau čia. Klausimas yra, kaip pramonė susitars dėl taisyklių, kurios apsaugos kūrėjus ir kartu leis technologijoms vystytis.
Konkreti rekomendacija: Jei domitės šia tema, pažiūrėkite dokumentinį filmą „Welcome to Chechnya” (2020), kuriame AI buvo naudojamas apsaugoti aktyvistų veidus – tai puikus pavyzdys, kaip technologija gali būti naudojama etiškai ir kūrybiškai.
Mažos šalys, didelės ambicijos: kaip skaitmeninė era pakeitė ne Holivudo kiną
Vienas iš labiausiai džiuginančių skaitmeninės transformacijos aspektų – tai, ką ji padarė su kino industrijomis mažose šalyse. Lietuvos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Kazachstano kino pramonės dabar gali kurti filmus, kurie konkuruoja tarptautinėje arenoje, naudodamos tą pačią technologiją kaip ir Holivudas.
Lietuvos kinas yra puikus pavyzdys. Filmai kaip „Išgirsk mane” ar Giedrės Žickytės dokumentiniai kūriniai pasiekia tarptaulinius festivalius ir auditoriją, kurią anksčiau buvo tiesiog neįmanoma pasiekti. Skaitmeninė postprodukcija, prieinama per tokias programas kaip DaVinci Resolve (kuri turi nemokamą versiją!), reiškia, kad spalvų korekcija ir montažas, kurie anksčiau reikalavo brangios įrangos ir specializuotų studijų, dabar prieinami kiekvienam su geru kompiuteriu.
Nollywood – Nigerijos kino pramonė – yra galbūt geriausias pasaulyje pavyzdys, kaip skaitmeninės technologijos leido sukurti visiškai naują kino industriją beveik iš nieko. Nigerija dabar yra trečia pagal filmų gamybos apimtis šalis pasaulyje po Indijos ir JAV. Jų filmai, kuriami su kukliais biudžetais ir skaitmeninėmis kameromis, pasiekia šimtus milijonų žiūrovų Afrikoje ir diasporoje per skaitmenines platformas.
Pietų Korėja – atskira istorija. Jų kino pramonė naudoja skaitmenines technologijas ne tik kaip įrankį, bet kaip meninį elementą. Korėjiečių kino estetika, kurią matome pas Bong Joon-ho ar Park Chan-wook, yra neatsiejama nuo to, kaip jie naudoja skaitmeninę spalvų korekciją, montažą ir garso dizainą. Tai ne tik technika – tai kalba.
Kai ekranas tampa visur: ateitis, kuri jau čia
Virtualios realybės (VR) kinas vis dar ieško savo vietos. Buvo momentas, kai visi manė, kad VR pakeis tradicinį kiną – festivaliai turėjo specialias VR sekcijas, studijos investavo į VR patirtis. Tačiau technologija pasirodė esanti sunkiai pritaikoma tradiciniam pasakojimui: žiūrovas gali žiūrėti bet kur, o režisierius praranda kontrolę virš to, ką žmogus mato konkrečiu momentu. Tai fundamentali problema, kurią VR kinas dar nėra išsprendęs.
Augmentinė realybė (AR) ir „mixed reality” galbūt turi daugiau potencialo. Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą, ir tam tikri elementai „išlenda” iš ekrano į jūsų kambarį. Arba kad kino teatre, sėdint savo vietoje, galite pasirinkti skirtingus kameros kampus. Tai techniškai įmanoma jau dabar – klausimas tik, ar žiūrovai to nori.
Tačiau pats įdomiausias pokytis, kuris jau vyksta, yra interaktyvus pasakojimas. „Black Mirror: Bandersnatch” Netflix platformoje 2018-aisiais leido žiūrovams rinktis, kaip vystysis istorija. Tai buvo eksperimentas, kuris parodė ir galimybes, ir ribas: žiūrovai mėgo idėją, bet daugelis jautėsi pavargę nuo nuolatinio sprendimų priėmimo. Žaidimų pramonė šią problemą sprendžia dešimtmečius – ir kino pramonė pamažu mokosi iš jos.
Garso technologijos taip pat keičiasi. Dolby Atmos ir panašios sistemos sukuria trimatį garso lauką, kuriame garsai gali judėti trijose dimensijose. Tai skamba kaip techninė detalė, bet iš tikrųjų tai fundamentaliai keičia, kaip patiriamas filmas. Kai sraigtasparnis praskrenda virš jūsų galvos kino teatre – ne ekrane, o tikrai virš jūsų – tai yra visiškai kitokia patirtis.
Galiausiai, kalbant apie skaitmeninę kino transformaciją, svarbu nepamiršti vieno dalyko: technologijos yra tik įrankis. Geriausi filmai, sukurti skaitmeninėmis priemonėmis, yra geri ne dėl technologijų, o dėl to, ką tie žmonės, laikantys kameras ir rašantys scenarijus, nori pasakyti. „Roma” Alfonso Cuaróno yra nuostabi ne todėl, kad buvo nufilmuota skaitmenine kamera ir išleista Netflix – ji nuostabi, nes režisierius turėjo ką pasakyti apie savo vaikystę, apie klasių skirtumus, apie moteris, kurios laiko pasaulį. Technologija leido jam tai pasakyti plačiau, greičiau ir pigiau. Bet istorija – ji visada buvo jo galvoje, dar gerokai prieš bet kokią skaitmeninę revoliuciją. Ir tai, ko jokia technologija niekada nepakeis, yra pats svarbiausias dalykas.
