Kai meilė tapo matematika
Prisiminkite tuos laikus, kai susipažinti su kuo nors reiškė tiesiog atsitiktinai sutikti kavinėje, per draugus ar kokiame nors renginyje. Šiandien visa tai skamba beveik nostalgiškai – tarsi pasakojimas iš kitos epochos. Dabar už jūsų romantinius likimus atsako serveriai, duomenų bazės ir algoritmai, kurie per sekundės dalį nusprendžia, ar tas žmogus kairėje ekrano pusėje vertas jūsų dėmesio, ar ne.
Partnerių paieškos programėlės – „Tinder”, „Bumble”, „Hinge”, „OkCupid” ir dešimtys kitų – per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pakeitė tai, kaip žmonės susipažįsta, flirtuoja ir kuria santykius. Ir nors daugelis vis dar mano, kad tai tiesiog patogi priemonė, realybė yra kur kas sudėtingesnė ir, drįsčiau sakyti, gerokai keistesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kas iš tikrųjų vyksta už tų gražių sąsajų, kodėl algoritmai elgiasi taip, kaip elgiasi, ir ką tai reiškia mums – paprastiems žmonėms, kurie tiesiog nori rasti ką nors, su kuo gerai jaustis.
Kaip iš tikrųjų veikia „Tinder” ir panašios programėlės
Pradėkime nuo pačių pagrindų. Kai jūs braukiate dešinėn ar kairėn „Tinder” programėlėje, jums gali atrodyti, kad tai paprastas ir skaidrus procesas – jūs matote žmones, jie mato jus, ir viskas. Bet tai toli gražu ne tiesa.
„Tinder” ilgą laiką naudojo sistemą, pavadintą ELO reitingu – tą pačią, kuri naudojama šachmatų žaidėjų lygiui vertinti. Kiekvienas vartotojas turėjo slaptą patrauklumo balą, kuris keitėsi priklausomai nuo to, kaip kiti žmonės į jus reagavo. Jei jus „laikė” žmonės su aukštu ELO balu – jūsų balas kilo. Jei jus ignoravo arba braukė kairėn – krito. Ir tada sistema rodydavo jus tiems, kurių balas buvo panašus į jūsiškį.
Vėliau „Tinder” oficialiai paskelbė, kad atsisakė ELO sistemos ir perėjo prie sudėtingesnio modelio, kuris atsižvelgia į daugiau faktorių. Bet esmė išliko ta pati – jūs esate vertinamas, klasifikuojamas ir rodomas atitinkamoms grupėms, net jei apie tai nežinote.
„Hinge” programėlė, kuri pozicionuoja save kaip „rimtesnę” alternatyvą, naudoja vadinamąjį Gale-Shapley algoritmą – matematinį modelį, sukurtą dar 1962 metais ir iš pradžių naudotą studentų paskirstymui į universitetus. Idėja paprasta: algoritmas bando rasti stabilius porinius ryšius, kur niekas nenorėtų pereiti prie kito partnerio. Skamba romantiškai, tiesa? Na, bent jau matematiškai.
Duomenys, kuriuos jie renka (ir ko jūs nesitikite)
Čia prasideda tikrai įdomus skyrius. Partnerių paieškos programėlės yra vienos iš agresyviausiai duomenis renkančių platformų internete. Ir tai nėra perdėjimas.
Prancūzų žurnalistė Judith Duportail 2017 metais paprašė „Tinder” pateikti visus jos duomenis pagal GDPR reglamentą. Ji gavo 800 puslapių informacijos. Aštuoni šimtai puslapių. Tai apėmė ne tik jos pokalbius ir nuotraukas, bet ir kiekvieną kartą, kai ji atidarė programėlę, kur ji buvo tuo metu, kaip ilgai žiūrėjo į kiekvieną profilį, kokius žodžius naudojo pokalbiuose, net ir tai, kuriuos profilius ji peržiūrėjo kelis kartus.
Ką algoritmai daro su šiais duomenimis? Štai keletas dalykų, apie kuriuos verta žinoti:
- Elgesio modeliai: Sistema stebi, kaip greitai jūs braukiate – jei per greitai, ji gali nuspręsti, kad jūs nesate rimtas vartotojas ir rodyti jums mažiau „kokybiškų” profilių.
- Aktyvumo laikas: Algoritmai žino, kada jūs esate aktyviausi, ir bando rodyti jums profilius tuo metu, kai tikimybė, kad kitas žmogus taip pat yra aktyvus, yra didžiausia.
- Nuotraukų analizė: Kai kurios platformos naudoja kompiuterinę viziją, kad analizuotų jūsų nuotraukas – ar jose yra kiti žmonės, ar jūs šypsotės, koks yra fonas.
- Teksto analizė: Jūsų aprašymas ir pokalbiai analizuojami, kad sistema suprastų jūsų interesus, vertybių sistemą ir net emocinę būseną.
Praktinis patarimas čia būtų toks: jei norite, kad algoritmas su jumis elgtųsi geriau, būkite aktyvūs, bet ne chaotiškai. Reguliariai naudokitės programėle, atsakinėkite į žinutes, užpildykite profilį kuo išsamiau. Sistema interpretuoja jūsų elgesį kaip signalą apie tai, koks rimtas vartotojas jūs esate.
Psichologiniai triukai, kuriais programėlės mus prikausto
Dabar pakalbėkime apie tai, kas tikrai nepatogu – apie tai, kaip šios platformos yra sukurtos taip, kad mes negalėtume jų paleisti.
„Tinder” braukimo mechanizmas nėra atsitiktinis. Jis yra tiesiogiai pasiskolintas iš lošimo automatų psichologijos. Tai vadinama kintamo pastiprinimo grafiku – principu, kurį atrado psichologas B.F. Skinneris. Idėja tokia: jei atlygis yra nuspėjamas, žmonės greitai praranda susidomėjimą. Bet jei atlygis yra atsitiktinis ir nenuspėjamas – žmonės tampa priklausomi.
Kai jūs braukiate dešinėn ir gaunate „match” – tai yra tas atlygis. Bet jūs niekada nežinote, kada jis ateis. Gal po vieno braukimo, gal po šimto. Ir būtent ši nežinomybė verčia jus braukti toliau ir toliau.
Be to, daugelis programėlių naudoja vadinamąjį „dopamino kilpos” efektą – pranešimai apie naujus „match’us” ar žinutes ateina ne iš karto, o su nedideliu vėlavimu, kad sukurtų laukimo ir susijaudinimo jausmą. Tai nėra techninė klaida – tai yra sąmoningas dizaino sprendimas.
„OkCupid” vienas iš buvusių vadovų Christianas Rudderis net parašė knygą „Dataclysm”, kurioje atvirai pasakoja, kaip platforma atliko eksperimentus su vartotojais – pavyzdžiui, rodė žmonėms profilius, kurie pagal algoritmą buvo nesuderinami, ir stebėjo, ar jie vis tiek bandys susisiekti. Spoileris: bandė.
Ar algoritmai iš tikrųjų veikia? Mokslas sako…
Čia prasideda tikrai įdomus ginčas. Viena vertus, partnerių paieškos programėlės yra fenomenaliai populiarios – JAV statistika rodo, kad apie 39% heteroseksualių porų ir net 65% tos pačios lyties porų susipažino internete. Tai milžiniški skaičiai.
Bet ar tai reiškia, kad algoritmai iš tikrųjų gerai atrenka partnerius? Čia atsakymas yra kur kas mažiau aiškus.
Stanfordo universiteto sociologas Michaelas Rosenfeldo atliko ilgalaikį tyrimą, kuris parodė, kad poros, susipažinusios internete, nėra nei laimingesnės, nei nelaimingesnės nei tos, kurios susipažino tradiciniais būdais. Tai reiškia, kad algoritmai nėra nei stebuklinga formulė, nei katastrofa – jie tiesiog yra dar vienas būdas susipažinti.
Kita vertus, Ilinojaus universiteto tyrimas parodė, kad per didelis pasirinkimas – paradoksaliai – sumažina pasitenkinimą. Kai žmonės mato šimtus profilių, jie pradeda elgtis kaip pirkėjai parduotuvėje, o ne kaip žmonės, ieškantys ryšio. Jie tampa pernelyg selektyvūs dėl paviršutiniškų dalykų ir sunkiau priima sprendimus.
Psichologė Eli Finkel iš Šiaurės Vakarų universiteto, kuri yra viena iš labiausiai cituojamų mokslininkių šioje srityje, teigia, kad algoritmai gali gerai atlikti vieną dalį – surasti žmones, su kuriais jūs galite turėti bendrų interesų ar vertybių. Bet jie negali nuspėti chemijos, kuri atsiranda (arba neatsiranda) gyvame pokalbyje. Tos kibirkšties negalima apskaičiuoti.
Skirtingos platformos, skirtingos filosofijos
Ne visos partnerių paieškos programėlės yra vienodos, ir verta suprasti, kuo jos skiriasi, kad galėtumėte pasirinkti tą, kuri labiausiai atitinka jūsų tikslus.
„Tinder” – tai greičio ir kiekybės platforma. Jos algoritmas yra optimizuotas tam, kad kuo daugiau žmonių kuo dažniau brauktų. Tai puiku, jei norite susipažinti su daug žmonių, bet gali būti varginanti, jei ieškote rimtų santykių.
„Hinge” save pozicionuoja kaip „programėlę, sukurtą tam, kad būtų ištrinta” – tai yra, jų tikslas yra, kad jūs rastumėte partnerį ir nustotumėte naudotis programėle. Jų algoritmas labiau orientuotas į suderinamumą pagal vertybes ir gyvenimo būdą, o ne tik į išvaizdą.
„Bumble” išsiskiria tuo, kad heteroseksualių porų atveju tik moteris gali pradėti pokalbį. Tai pakeitė dinamiką – vyrai gauna mažiau žinučių, bet tos, kurias gauna, yra labiau apgalvotos.
„OkCupid” naudoja išsamius klausimynus ir matematiškai apskaičiuoja suderinamumo procentą. Tai labiau duomenimis pagrįstas požiūris, kuris gali būti labai naudingas tiems, kurie rimtai vertina vertybių suderinamumą.
Praktinė rekomendacija: nenaudokite visų vienu metu. Tai išsekina ir sukuria iliuziją, kad galimybių yra begalė, dėl ko sunkiau įsipareigoti net ir žadantiems pokalbiams. Pasirinkite vieną ar dvi platformas ir investuokite į jas rimtai.
Kaip apgauti algoritmą (arba bent jau su juo draugauti)
Gerai, pakalbėkime praktiškai. Jei jau naudojatės šiomis platformomis arba planuojate pradėti, štai keletas dalykų, kurie tikrai veikia – ne pagal kokias nors interneto teorijas, o pagal tai, kaip šie algoritmai iš tikrųjų funkcionuoja.
Dėl profilio nuotraukų: Tyrimai rodo, kad geriausia pagrindinė nuotrauka yra ta, kurioje jūs žiūrite tiesiai į kamerą ir šypsotės. Skamba banaliai, bet tai veikia. Grupinės nuotraukos kaip pagrindinė – bloga idėja, nes žmonės turi spėlioti, kas čia jūs. Nuotraukos su gyvūnais veikia gerai, bet tik kaip papildomos. Ir dar vienas dalykas – natūrali šviesa yra jūsų draugas. Filtruotos, pernelyg retušuotos nuotraukos algoritmai kai kurių platformų jau atpažįsta ir mažina jų prioritetą.
Dėl aprašymo: Konkretumas veikia geriau nei bendrybės. „Mėgstu keliauti” – tai sako visi. „Praėjusį vasarį važiavau dviračiu per Albanijos kalnus ir tai buvo geriausias ir baisiausias sprendimas mano gyvenime” – tai jau kažkas. Algoritmai analizuoja, ar jūsų aprašymas sukelia reakcijas (žinutes, „like’us”), todėl kuo įdomesnis tekstas, tuo geriau sistema jus vertina.
Dėl aktyvumo: Reguliarumas yra svarbesnis nei intensyvumas. Geriau naudotis programėle 15 minučių kiekvieną dieną nei tris valandas kartą per savaitę. Algoritmai myli nuolatinius vartotojus.
Dėl pokalbių: Kuo greičiau atsakote į žinutes ir kuo ilgesni bei prasmingesni jūsų pokalbiai – tuo aukštesnį reitingą gausite sistemoje. Taip, sistema stebi ir tai.
Dėl mokamų funkcijų: Čia reikia būti atviriems – mokamos funkcijos, kaip „Boost” ar „Super Like”, tikrai veikia trumpuoju laikotarpiu. Jos dirbtinai padidina jūsų matomumą. Bet ilgalaikis efektas yra ribotas, nes sistema grįžta į pusiausvyrą. Jei norite išleisti pinigus, geriau investuokite į gerą profilį nei į trumpalaikius padidinimus.
Kai skaitmeninė meilė susitinka su tikrove
Visa ši algoritminė romantika turi ir tamsesnę pusę, apie kurią retai kalbama atvirai. Partnerių paieškos programėlės sukūrė naują socialinį reiškinį, kurį psichologai vadina „dating fatigue” – paieškos nuovargiu. Žmonės, ypač tie, kurie naudojasi šiomis platformomis ilgiau nei metus, dažnai praneša apie cinizmo augimą, sumažėjusį gebėjimą jaudintis dėl naujų susitikimų ir savotiško bejėgiškumo jausmą.
Tai nėra atsitiktinumas. Kai jūs dieną iš dienos braukiate šimtus profilių, žmonės neišvengiamai tampa produktais, kuriuos vertinate pagal išvaizdą ir kelias eilutes teksto. Tai keičia tai, kaip mes žiūrime į kitus – ir į save.
Be to, tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys šiose platformose patiria labai skirtingą realybę. Vidutinis vyras „Tinder” gauna „match” su maždaug 1-2% žmonių, kuriuos jis „like’ina”. Vidutinė moteris – su 10-15%. Tai sukuria visiškai skirtingą psichologinę patirtį: vyrams – dažnai nusivylimas ir jausmas, kad jie yra nematomi; moterims – dažnai pervargimas nuo per didelio dėmesio ir sunkumas atsirinkti.
Tačiau čia svarbu nepamiršti ir to, kad šios platformos tikrai pakeitė gyvenimus – ir dažnai į gerą pusę. Jos suteikė galimybę susipažinti žmonėms, kurie kitaip niekada nebūtų susitikę – dėl geografijos, socialinių ratų ar tiesiog drovumo. Jos leido LGBTQ+ žmonėms rasti bendruomenę ir partnerius saugiau nei tai buvo įmanoma anksčiau. Jos padėjo vienišiems žmonėms mažuose miesteliuose pajusti, kad pasaulis yra didesnis nei jų artimiausia aplinka.
Galiausiai, algoritmai yra tik įrankiai. Jie gali parodyti jums žmones, bet negali priversti jūsų juos pamatyti. Jie gali sukurti „match’ą”, bet negali sukurti ryšio. Ir galbūt svarbiausia pamoka, kurią galime išmokti iš viso šio skaitmeninio romantikos eksperimento, yra ta, kad matematika gali daug – bet ne viską. Kibirkštis, kuri užsidega per pirmą kavą, tas juokas, kuris prasiveržia netikėtu momentu, tas jausmas, kad kažkas tave supranta – to jokia formulė neapskaičiuos. Ir gal tai yra geriausia žinia iš visų.
